į | < Sven Kage EE SEYS, 2 |

BAŽNYČIOS | ISTORIJA |

PARAŠĖ

Kun. A. ALEKNA

Antroji pataisytoji ir praplatintoji laida

AM.

B. Ika ALL E

STT" 57 BB

BILŽĖJE Jagomasto spaustuvė „Lituania“ 1919.

506

ė

N

11433

| Pa ATS P 2 “il aaaušja i Karno Tarpėl

“G

IBLIOTEK

-—— 2

Itilis

ią Imprimatur

Datum Caunae die 22. Marti 1919 a.

+ Franciscus, Episcopus Samogitiensis.

K

ĮŽANGA.

Pagonių tautų stovis prieš Jezaus Kristaus gimimą.

E ibtipsio apreiškimas.

T išsi sutvėręs pirmuosius musų tėvus, tuojau jiems

3. : apsireiškė, davė savo priesakų ir „pažadėjo amžiną dan- UA Žr J. gaus laimę kitame gyvenime. Žmonės, pažinę savo 5 0) Sutvertoją, visa širdimi jį pamylėjo ir pasidavė augš- čiausiai jo valiai. Buvo tai pradžia religijos arba aneprizimtinio žmonių sąryšio su Dievu.

Pirmoji nuodėmė pertraukė tą sąryšį. Pirmieji tėvai, sukil- dami prieš Dievą, prarado jo malonę ir įstumė save į didžiausią nelaimę. Prigimta jų proto šviesybė pritemo, tikėjimo tiesų pa- žinimas sumažėjo, valia palinko į bloga. Žmonės pasijuto per- "silpni palikę nuvaldyti blogiems savo geiduliams ir savomis jiėgomis nebegalėjo pakilti iš nupuolimo.

' Dievas, bausdamas nupuolusią žmoniją, neapleidė jos visiš- kai, bet pažadėjo atsiųsti Išganytoją, kurs turėjo atvaduoti ją iš nuodėmių, atitaisyti jos nupuolimą ir vėl suvienyti su užrustintu Sutvertoju.

Prasidėjo vargingza žmonių giminės kelionė ant žemės. Žmo- gus nebebuvo jau viso prigimimo karalius, sutvėrimas nustojo

Ni

klausyti savo pono. Žmogu reikėjo, prakaitą braukiant ir sun- kiai kovojant su priešingu sau prigimimu, valdyti žemę. Toje kovoje stiprino ir ramino žmogų augšto savo paskyrimo atmi- nimas. Pažadėtojo atpirkimo viltis neleidė žmogui visiškai=1fusi- minti ir atsitraukti nuo Dievo, tikrosios savo laimės. Apreiškimą, duotąjį Dievo rojuje Adomui ir Jievai, nešėsi su savimi žmonės, kaipo brangiausią tėvų palikimą ir didžiausią paguoda žemės varguose.

Apreiškimo dilimas.

Plečianties žmonių giminei ir dalijanties į tautas, dilo jos atminime Dievo apreikštos tiesos ir tai tuo labiaus, kuo dau- giaus amžių skyrė žmones nuo pasaulio pradžios. Sulyginamosios tikybos tyrinėjimai rodo, jog seniausiųjų tautų — indų, persų, graikų, romėnų ir kitų pradžioje tikėta ir garbinta vienas Dievas, apie kurį žmonės žinojo iš pirmykščio apreiškimo. Laikui slen- kant, žmonių giminė, nebegaudama naujo apreiškimo, nuklydo nuo tikrojo tikėjimo, prasimanė daug, naujų dievų, pradėjo gar- binti tai, ką aplink save matė galinga kaip šitai: saulę, žvaigždes, perkuniją, žemę, jures, o paskui pradėjo atidavinėti dievišką garbę gyvuliams ir nepaprastiems kokiems negyviems daiktams, kaip antai: dideliems medžiams ir akmenims. Taip politėizmas ir biau- riausi burtai ilgainiui užėmė beveik visur tikros vieno Dievo garbės vietą, ir beveik visos tautos paskendo stabmeldystės tamsybėse.

Drauge su paklydimu tikėjimo dalykuose ėjo doros iškrypi- mas. Žmonės užmiršo esą sunumis to paties dangiškojo Tėvo - ir turį išreikštą savo dvasioje jo paveikslą. Nustota branginti žmogaus gyvybė. (Gimdytojai užmušdavo ligotus arba nereika- lingus savo vaikus, vaikai nukaršusius gimdytojus. Žmonių kraujas budavo aukuojamas ant stabmeldžių dievų altorių. Artimo meilė ir kiti žmoniškumo jausmai gaišo. Stiprieji, pergalėję silpnuosius, padarė juos savo vergais. Pagonių pasaulis tegarbino galinguosius, 0 į neturtėlius ir pavargėlius žiurėjo ne su pasigailėjimu, bet su paniekinimu. Kuno geiduliai, nevaldomi Dievo priesakais, pa- pludo biauriausios paleistuvystės upeliu. t

= ME

Retkarčiais žmonijos dvasioje išplaukdavo viršun geresnieji jausmai. Atsirasdavo tarp pagonių mokytų vyrų, numanančių visą stabmeldžių tikėjimo niekingumą. Bet žmonių išminties negana buvo jo pataisymui. Žmonija kuo toliau, tuo giliau klimpo nuo- dėmėse ir be naujo apreiškimo negalėjo įgyti aiškaus Dievo ir jo prisakymų pažinimo.

Išganymo viltis.

Nuo galutinio nupuolimo gelbėjo žmoniją likučiai apreiškimo, duotojo pirmiemsiems tėvams. Pas pagonių tautas atrandame nors neaiškų tikėjimą į vieną Dievą, visų daiktų Sutvertoją, atminimą pirma buvusio laimingo žmogaus likimo ir laukimą kažikokio die- viško išganytojo, turinčio nuimti žmonėms kalčių naštą ir sugrą- žinti prarastą laimę. Senovės romėnų rašytojai Tacitas ir Svetonius sako, jog jų laiku visuotinai tikėta, kad iš žydų žemės išeisiąs galingas karalius, kurs valdysiąs visą žemę. Tasai Atpirkėjo lau- kimas, vos tiktai mirgantis pagonių tautų tikėjimuose, žėrėte žėri šventose Senojo Įstatymo žydų knygose.

Žydų tautos stovis prieš Jezaus Kristaus gimimą. Mesijas. i

Žmonijai paskendus pagonystės burtuose, išlaikyti tikrojo Dievo pažinimui ir garbei išrinko Dievas ypatingą tautą. Jos tėvu buvo Abraomas kaldiejietis. Dievas liepė įam atsiskirti nuo savo genčių, išeiti iš savo krašto ir davė jam gyventi gražią ir derlingą Palestynos žemę, kurią pažadėjo jo giminei ant visados. Čionai Dievas, kartkartėmis apsireikšdamas Abraomui, kalbėjo su juo, ketino padauginti jo giminę taip, jog ji busiant nesuskaitoma, kaip nesuskaitomos jurės smiltys ir dangaus žvaigždės. Tarp kitų prižadėjimų Abraomas gavo tą didžiausią, kad iš jo giminės už- gimsiąs Atpirkėjas, kuriuo busiančios palaimintos visos pasaulio giminės. Tuos pačius prižadėjimus atkartojo Dievas Abraomo sunui Izaokui ir Izaoko sunui Jokubui. Išrinktoji tauta.

Jokubas su dvylika savo sunų ir jų šeimynomis persikėlė gyventi į Aigipto žemę. Aigipte Jokubo giminė išbuvo 430 metų. Per tą laiką labai išsiplėtė ir pasidarė didelė tauta. Aigipto pa-

AG,

raonai, nusigandę žydų pasidauginimo ir jų galybės, pradėjo juos spausti ir žudyti. Tada Mozė stebuklingai išvedė žydus iš Aigipto žemės. Ant Sinajaus kalno Dievas, nužengęs iš dangaus su di- džios galybės ženklais, padarė su žydais sandarą. Atskyrė juos nuo visų kitų tautų ir pavadino savo ypatingai išrinkta tauta, Davė jiems savo įstatų, prižadėjo tarp jų gyventi, ginti juos nuo

„priešininkų ir gelbėti kiekviename reikale. Žydai iš savo pusės

iškilmingai atsižadėjo stabmeldystės ir pagonių papročių, apsirinko Dievą už savo Viešpatį, apsiėmė laikyti jo priesakus ir neturėti jokio bendravimo su pagonimis. Dievas įvedė žydus į tą žemę, kurią kitą kartą buvo pažadėjęs jų patriarkams Abraomui, Izaokui ir Jokubui. Žydai, Dievui stebuklingai jiems padedant, pergalėjo Palestynos gyventojus ir užėmę tą žemę, įsistatė čionai savo valstybę. Tikėjimas ir visi jo įstatai skyrė žydus nuo aplinkinių pagonių tautų ir, žydams ne susidedant su jomis, lengviau buvo užlaikyti Dievo duotieji įstatai. Žydai pasidarė Dievo apreiškimo sargais ir turėjo jį išlaikyti lig ateisiant Jezui Kristui, davėjui naujo geresniojo Įstatymo. .

Išlaikyti duotajam įstatymui Dievas siuntinėjo žydams savo pranašų, kurie aiškino jiems Dievo valią, atkartodavo prižadėjimus apie Atpirkėjo atėjimą, paženklino to atėjimo laiką ir visas Jezaus gyvenimo aplinkybes. Nuo pranašų žodžių pasodinsiąs Dievas ant Dovido sosto galingą karalių, prieš kurį turėsią nusilenkti visos pasaulio giminės. Tarso, Arabų ir kitų šalutinių kraštų karaliai ateisią jam garbės -atiduotu. Jo viešpatavimas prasiplėsiąs, apimsiąs visą pasaulį ir amžinai nepasibaigsiąs. Žydai, kaipo tauta, ypatingai Dievo išrinkta ir pati viena teturinti tikrojo Dievo pažinimą, didžiavosi su savo tikėjimu prieš pagonis, paskendusius stabmeldystėje. Pranašystės apie galybę Mesijo, gimsiančio iš žydų tautos, dar labiau pakėlė juos jų pačių akyse ir didino jų augštą apie save manymą.

Žydų valstybės likimas.

Žydai tečiau nevisuomet buvo ištikimi Dievo įstatymo pil- dytojai. Nekartą atsitikdavo, kad, užmiršę savo apžadus, vieny- davosi su pagonių tautomis, prisimdavo jų dievus ir gyvendavo |

b d

A. a —= 2

Padonių papročiu. Tada ir Dievas apleisdavo išrinktąją savo tautą ir atiduodavo ją valdžiai tų pačių pagonių tautų, su kuriomis žydai draugaudavo. Bet kada pagonių suspauti žydai grįždavo prie savo Viešpaties Dievo, budavo jo išgelbiami iš pagonių ver- gystės, į kurią buvo pasidavę. Tasai žydų sviravimas nuo Vieš- paties Dievo prie pagonių dievų ir vėl atgal regimas visu tuo laiku, kol žydai turėjo savo nepriklausomą nei nuo ko valstybę. Galutinai Dievas, bausdamas žydus už sandaro nepildymą, at-

i(ntė galingus Babilonijos karalius, kurie sugriovė: žydų valstybę, sudegino Jerozolimą ir išvedė žydus į Babilono nelaisvę. Daugelis žydų išsiblaškė tuomet ir po kitus kraštus. Gyvendami svetur, jie nuo to laiko ėmė labiau versties prekyba. Ištrėmimo nelaimės išmokino žydus labiau branginti savo tikėjimą. Persams išgriovus Babilono valstybę, jų karalius Kyras leidė žydams sugrįžti į savo kraštą (563) Žydai atsistatė Jerozolimos bažnyčią, užsivedė Mozės įstatytas aukas ir jau niekuomet nebesugrįžo prie pagonių dievų garbinimo. Senobiškos betgi savo karalystės galybės žydai nebeatgavo. Jų pašonėje išaugo tvirtos persų, paskui. graikų ir romėnų valstybės, prieš kurias žydai turėjo lenkties.

Persų karalystę užkariavo Aleksandras Makedonietis. Jo įpėdiniams pasidalinus užkariautomis žemėmis, del Palestynos varžėsi Aigipto valdovai Ptolomiejai su Syrijos valdovais Seleucidais. Ptolomiejus I Lagis išvedė apie 100 000 žydų Aigiptan. Daugelis jų apsigyveno Aleksandrijoje. Po svetimus kraštus pasklydę, žydai priėmė graikų kalbą, laikėsi tečiau Mozės įstato. Kuo- met Palestyna galutinai atiteko Seleucidams, jie mėgino primesti žydų tautai graikų tikėjimą, papročius ir kalbą. Vadovaujant makabiejams (Hasmonie- jams), žydai atkovojo sau nepriklausomybę (167-—63), bet savytarpės kovos tarp Hasmoniejų davė progos romėnams įsikišti į Palestynoš reikalus. Pom- piejus užėmė Jerozolimą, žydai turėjo pripažinti Romos valdžią. Prašalinus paskutinį Hasmoniejų, Jerozolimos sostas atiteko idumiejiečiui Herodui (40—3). 2 išsipildė Jokubo pranaš vimas. Karališkoji valdžia tapo iš Judos giminės at- imta, turėjo užgimti žadėtasis Mesijas.

Nebeturėdami politiškos galybės, tuo labiaus žydai laikėsi Mozės įstato, kuriuo didžiavosi, kaipo ypatingu Dievo išrinkimo ženklu, tuo karščiaus laukė ateinant Mesijo. Tame laukime buvo visa jų viltis ir pasiraminimas nelaimėse. Nuo to laiko daugumas žydų kitaip pradėjo suprasti pranašystes apie Mesiją. Pradėjo jie laukti ne Išganytojo, atvaduosiančio žmones iš nuodėmių ir su-

vienysiančio su Dievu, bet galingo žemės karaliaus, kurs išluo- suosiąs žydus iš po pagonių valdžios, atnaujinsiąs žydų karalystės senobišką garbę ir praplėsiąs jų viešpatavimą ant kitų tautų. Žydai savo puikybėje ir apjakime nebenorėjo to suprasti, kad pranašai, rašydami apie amžiną Mesijo viešpatavimą, norėjo išreikšti naujo tikėjimo įstatymą ir dvasišką to tikėjimo viešpatavimą ant visų pasaulio tautų. Todėl kada Jezus Kristus užgimė ne galingu karaliumi, bet menku berneliu ir kad paskui leidė save užmušti del žmonių nuodėmių, žydai, regėdami jo silpnybę ir nužeminimą, nepripažino jo žadėtuoju Mesija ir nepriėmė jo mokslo.

Žydų sektos.

Kovojant su svetima įtaka Makabiejų laikais susidarė Palestynoje tarp žydų kelios partijos. Sadukiejai, žmonės daugiausiai iš turtingojo luomo, buvo tai ano laiko liberalai. Neatsižadėdami Mozės įstato, stengėsi jį, kiek galima, palengvinti, taikinosi prie graikų kulturos, doros srityje linko prie epikuriejų mokslo, patąikaujančio žmogaus geiduliams. Priešingoji partija Buvo pariziejų. Buvo tai svetimos įtakos priešininkai, žydų nacionalistai — patriotai, griežti įstatymo sergėtojai, kurie stengėsi jį papildyti įvairiais pa- aiškinimais. Kadangi liaudis, sugrįžusioji iš Babilono nelaisvės, nebesuprato senoviškos hebraiškos kalbos, tai pariziejai, kaipo įstatymo aiškintojai, įgijo didelės įtakos. Beaiškindami pridėjo daug naujų įsakymų, žiurėdami smulk- menų, tormos, užmiršo įstatymo dvasią. Daugelis jų tapo rigoristais veid- mainiais ir teisingai užsipelnijo Kristaus papeikimą.

Jezus Kristus, pasaulio Atpirkėjas.

Kristaus gyvenimas.

Prisiartino laikas, seniai nupuolusios žmonijos laukiamas. Dievas išklausė Senojo Įstatymo teisingųjų maldavimo, kad dangus nuleistu rasą ant žemės, ištroškusios teisybės. Jezus Kristus, Dievo sunus, prisiėmė iš Švenčiausios Marijos žmogaus kuną ir užgimė Betliejos miestelyje.

Krikščionių ėra. i

Romėnai metus skaitė nuo Romos miesto įkurimo (753 prieš Kristų). Apie 525 m. po Kristaus vienuolis Dionyzius Mažasis nustatė Kristaus gimimo metus ir įvedė paprotį metus skaityti nuo Kristaus gimimo. Tas paprotis paskui buvo priimtas ir kituose krikščionių kraštuose ir dabar visuotinai jo laikomasi. Dionyzius apskaitė, kad Kristus gimės 754 metais nuo Romos

Leg B r. mo, bet tas aspskaitymas pasirodė nėsąs visiškai griežtas. Kristaus tik- gimimo metai turi buti ankstybesni 4—6 metais. Dauguma istorikų lai-

4 kosi nuomonės, kad Kristus yra gimęs 748—749 metais po Romos įkurimo.

Sukakes 30 metų Jezus išsirinko dvyliką apaštalų ir jų draugy- ie vaikščiojo po žydų žemę, mokydamas žmones ir dary- imas stebuklus. Maloniai kvietė jisai prie savęs visus, turtin- tuosius ir pavargėlius, teisuosius ir nusidėjelius, nė vieno nuo ves neatstumdamas. Ėjo paskui jį didžiausios minios, gaudyte audydamos jo žodžius, pilnus dieviškos išminties. Nešė taipo-gi ui jį ligonis, ir jie atgaudavo sveikatą. Jezus sakėsi

į miaus duotąjį apreiškimą, praplatino tiktai jį, apskelbdamas kai- irias naujas tikėjimo tiesas ir priesakus, ligšiol visai nežinomus užmirštus žmonijos. Jais padėtas pamatas naujai tvarkai

staus mokslas.

Pagonys dėl garbinimo garbino savo dievus ir šaukėsi jų pagalbos, darė tai tečiau tiktai išsiprašymui padėjimo žemės rei- kaluose arba apsigynimui nuo kokios nelaimės. Dėl tikėjimo ikėjo jie žmogaus dvasią esanti nemirštoma, bet mažai ką testi rato apie amžinąjį žmogaus prilikimą ir mažai tesirupino savo ėlos išganymu. Jezus apskelbė, kad didžiausia žmogaus už- uotis tai sielos išganymas ir amžinos laimės užsipelnymas. ieškoleite, sake jisai, pirmiaus Dievo karalystės ir jo teisybės !. 14 pūdės žmogui, nors visų pasaulį nusipelnytu, 0 pats save pras Klytų ?). Nebijokite tu, kurie užmuša kuną, 0 dušios negali už- itšli, bet labiau bijokite to, lkurs gali ir dušią ir kuną pražudyti ūgūreš). Taip mokydamas, Jezus padarė aiškų skirtą tarp žmo- aus kuno ir dvasios reikalų ir tuos paskutiniuosius pastatė pir- oje vietoje.

Pagonys jieškojo gyvenimo laimės žemės gėrybėse. Jų nuo- none laimingaisiais buvo turtingieji ir galingieji, neturtėliai gi ir avargėliai laikomi buvo nelaimingiausiais sutvėrimais. Jezaus

2) Mat. VI,33: ?) Luk, IX, 25. 3) Mat.. X, 28,

da Liss

Kristaus įstatamojoje karalystėje viskas turi buti atžagariai. Va- dina jisai palaimintais neturtėlius dvasioje, romius, tuos, kurie kenčia persekiojimą del teisybės, kurie alksta ir trokšta teisybės.

Prieš Kristaus atėjimą žmonija dalijosi į du skyriu: vieni buvo galingi ir jiems priderėjo valdžia ir visos žemės gėrybės, kiti buvo silpni, ir tie buvo pirmųjų vergais. Jezus Kristus ap- skelbė visų žmonių lygybę Dievo akyse. Mokė jisai, jog prieš Dievą nėra nė ponų, nė vergų. ,„„Aas išsiaugštinu, bus nužemintas, o kūs nusižemina, bus išungštintas“* J. Liepė mylėti savo artimą kaipo patį save. Tasai meilės prisakymas, mažai žinomas pa- gonims, o ir žydų tankiai apleidžiamas, apima visus žmones, nė vieno neišskirdamas.

Jezus Kristus atitaisė moterystės sąryšį, atleistą žydų ir dar labiaus pagonių. „Mozė dėl užkietėjimo jusu širdies pavelijo jums alleisti jusu moteris, bet pradžioje nebuvo tip“). Pagal Kristaus mokslą vienas vyras tegali jungties su viena moterimi ir tai visam amžiui. Taip moteris, kuri pirma buvo vyro tarnaitė, tapo greta jo pastatyta, kaipo jam lygi. Tuo buvo geriausiai sutvarkyti san- tykiai šeimynoje, nuo geros gi tvarkos šeimynoje prideri visuo- menės gerovė.

Jezaus mokslas, skelbiąs visų žmonių lygybę, įsakąs artimą mylėti ir valdyti blogus geidulius, šalino nelaimių priežastis, pa- gerino sunkų neturtėlių likimą ir visus žmones jungė į vieną brolių draugiją. Taisydamas pačius žmones, Kristaus mokslas tuo gydė visas žmonijos žaizdas ir doros nukrypimus.

Jezus Kristus ne tiktai žodžiais apsakinėjo savo mokslą, bet ir darbais ji patvirtino. Savo gyvenimu parodė pavyzdį didžiausios romybės, kantrybės, neturto ir nusileidimo. Budamas dangaus karalius, nužengė žemėn ne viešpatautu ant žmonių, bet jiems tarnautu. Prisiėmė ant savęs žmonių kalčias ir už juos aukavo savo nuopelnus ir kančias ir gyvybę atidavė.

Jezus Kristus atėjo apšviestu ir išganytu visų žmonių. Senasis "Įstatymas, teduotas vieniems žydams, turėjo užleisti vietą Naujajam, - paskirtam visoms pasaulio tautoms. Todėl žydų vyresnybė, ypa-

tingai-gi pariziejai, su paniekinimu žiurintys į pagonis, pasidarė

1) Mat. XXIII, 12. 2) Mat. XIX, S.

— An

didžiausiais Jezaus mokslo priešininkais. Į rankas tų savo prieši- | ninkų ir atsidavė Jezus, kada atėjo jo kančios valanda. Žydų yresnybė, sugavusi Išganytoją, išniekino jį, išjuokė, smarkiai nu- plakdino, erškėčiais apkarunavodino ir prie kryžiaus prikaldino. Jezus Kristus, mirdamas ant kryžiaus dėl žmonių nuodėmių, atsi- lygino Dievui už visus žmones ir išvadavo mus iš amžinos pra- pulties. š Kristus savo pavyzdžiu pirma eidamas, kryžiu nešinas, pra- mynė žmonijai naujus takus: išmokino nebijoti kančių ir nelaimių, kantriai jas nešti, įdiegė į žmonių širdis norą dirbti 'ir kentėti del augštesnio tikslo, davė krikščionims drąsos ligšio! negirdėtos. Pasaulis atgimė Kristaus kančiomis.

2

=—11+——

SENOBINIAI AMŽIAI

Pirmoji Dalis. Nuo katalikų bažnyčios įstatymo lig Konstantino Didžiojo. (80—515 m.)

—0———

Kristaus mokslo plėtimasis tarp žydų

Bažnyčios pradžia.

Garsinti savo mokslui Jezus išsirinko apaštalus, kurie iš- buvo drauge su Jezumi trejus metus, matė visus jo darbus, gir-- dėjo jo pamokslus, pažino dievišką jo galybę ir iš visos širdies pamylėjo savo Mokytoją. Prieš savo į dangų įžengimą Jezus pasiuntė apaštalus apsakinėtu Evangelijos visoms pasaulio tau-- toms. Tuomet prie Kristaus tikėjimo buvo prisidėję apie 500 žmonių Galiliejoje ir apie 120 Jerozolimoje.

Apaštalai dar daugelio dalykų Jezaus gyvenime gerai nesu- prato ir buvo netvirto tikėjimo. Kad Jezus buvo sugautas, visi jie nusigandę apleidė savo Mokytoją, o šv. Petras net tris kartus įo išsigynė. Pastiprinti apaštalų tikėjimui ir jų protui apšviesti žadėjo Jezus atsiųsti jiems Šventąją Dvasią, Dvasią išminties ir drasos, kad ji mokytu juos visokios tiesos, saugotu nuo pakly-- dimo ir suteiktu reikalingos drąsos.

Apaštalai po Jezaus į dangų įžengimo per dešimts dienų meldėsi, laukdami ateinant Šventosios Dvasios. Tada buvo didelė: žydų šventė Sekminės, per kurias susirinkdavo į Jerozolimą žydai:

isos Palestynos ir aplinkinių kraštų. Kada apaštalai, del žydų iės užsidarę, meldėsi, išgirdo kažikokį užimą, pamatė ugnies vius, ant jų nusileidžiančius, ir tapo pripildyti Šventosios sios. Tada šv. Petras, išėjęs iš namų, pradėjo susirinkusiems dams apsakinėti Jezaus mokslą ir darbus, ragino daryti atgailą įtikėti į Kristų. Šv. Petrui apsakinėjant, visų kraštų žydai gir- kiekvienas jį kalbant savo kalba. Tasai stebuklas ir drąsus Petro apsakinėjimas taip visus pajudino, kad tą pačią dieną apie tukstančius žydų įtikėjo į Kristų, apsikrikštydino ir prisivienijo apaštalų draugijos. Taip užsimezgė katalikų bažnyčia. Pirmieji Jezaus mokytiniai, patys budami žydai, pradžioje ėsi su žydais vienybės tikėjimo dalykuose, drauge su jais ikščiojo melstus į Jerozolimos bažnyčią ir pildė visus kitus zės Įstatymo priesakus. Susirinkdavo tiktai skyrium kurio brs apaštalo namuose „duonos laužytu“, tai yra, Mišių klausytu priimtu Švenčiausiojo Sakramento.

rsekiojimas. , Apaštalų apsakinėjimas ir stebuklai, Jezaus vardu daromi, traukė greitai prie naujo mokslo daugybę žydų. Jerozolimoje ikščionių skaičius padidėjo iki 5000 žmonių. Atsirado krikš- onių draugijų ir kituose Palestynos miestose. Žydų vyresnybė, atydama taip umai augant krikščionių skaičių, uždraudė apaš- lams apsakinėti Jezaus mokslą. Bet apaštalai nepaklausė to ždraudimo, atsakydami, jog negalį neapsakinėti to, ką patys yra gėję ir girdėję. Labiau reikią klausyti Dievo, negu žmonių. ieko nepadedant nė draudimui, nė plakimui apaštalų, žydų vy- snybė ėmė stačiai persekioti Jezaus mokytinius. Šv. Steponas iakonas pirmas praliejo del tikėjimo kraują. Žydai, grieždami antimis, išvilko jį iš miesto ir užmušė akmenimis.

Daug krikščionių išbėgiojo iš Jerozolimos į Samariją, Finikiją, ntiochiją, Kiprą, nešdami ten Kristaus mokslą.

Itingas pariziejus, gimimu iš Kilijos miesto Tarso. Saulius Jerozolimoje udė ir sodino į kalėjimą Jezaus mokytinius ir išgirdęs, kad daug to mokslo Pažintojų atsiradę Damaske, dideliame Syrijos mieste, išsiprašė nuo vyres- bės įgaliojimą suimti jiems ir į Jerozolimą pristatyti. Kada Saulius, pilnas

Tarp krikščionių persekiotojų smarkus buvo Saulius, mokytas ir.

EA M

itužimo ant krikščionių, keliavo į Damaską, netoli to miesto apšvietė jį švie- sybė iš dangaus. Nutrenktas nuo arklio ir ant žemės parpuolęs, pamatė Saulius danguje stoviritį Jezų Kristų ir išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kodel mane persekioji“? Saulio draugai matė šviesybę ir balsą girdėjo, bet žodžių nesuprato. Suimtas Dievo baimės, atsikėlė Saulius nuo žemės aklas ir prašė draugų nuvesti jį į Damaską, kame, pažinęs nuo Jezaus mokinio Ananijo krikščionių mokslą, buvo apkrikštytas, ir tuojau sugrįžo jam akių šviesa. Nuo to laiko Saulius, paskui pramintas Pauliu, iš smarkaus krikščionių persekiotojo pasidarė didžiausis jo platintojas.

Daug blogo prityrė Palestynos krikščionys nuo karaliaus Herodo Agripos, kurs nužudė šv. Jokubą Vyresniąjį, paskui su- gavo ir uždarė kalėjime šv. Petrą ir po švenčių ketino jį nukirs- dinti. Visa bažnyčia meldėsi už vyriausiojo apaštalo išliuosavimą. Ir tikrai naktį prieš pat nukirtimą atsiuntė Dievas angelą jo išgel- bėtu. Pančiai nukrito nuo šv. Petro rankų ir kojų, geležinės durys pačios atsidarė, ir šv. Petras, angelo vedamas, išėjo iš kalėjimo. Vengdamas naujo persekiojimo, nebepaliko žydų žemėje ir pasi- traukė į tolimesnius kraštus apsakinėtu Evangelijos. Krikščionys iš pagonių.

Šv. Petras pirmas priėmė į krikščionių draugiją Romos šim- tininką Kornelių, ir žydai labai stebėjosi, kad ir pagonys gauna Šventąją Dvasią. Paskui ir daugiau pagonių įėjo į Kristaus baž- nyčią. Didesnė krikščionių draugija iš pagonių susidarė Antio- chijoje, kame Kristaus mokiniai pirmą kartą imta vadinti krikščio- nimis. Kilo klausimas, ar krikščionys iš pagonių turi laikyties Senojo Įstato apeigų. Jerozolimos ir visos Palestynos krikščionys, kurie buvo iš žydų, tvirtai jų laikėsi. Daug liuosesni nuo jų buvo žydai, svetur gyvenantys. Antiochijoje žydai krikščionys draugavo su krikščionimis iš pagonių. Bet atvykstantieji Antio- chijon iš Jerozolimos uolesnieji krikščionys iš pariziejų norėjo primesti krikščionims iš pagonių Senojo Įstato apeigas. Delei to kilo didelis nesutikimas. Paulius ir Barnaba, kurie daug buvo pasidarbavę, beplatirdami- Kristaus mokslą Antiochijoje, nutarė del žydų apeigų klausimo kreipties Jerozolimon į apaštalus (šv. Petrą, šv. Jokubą Jaunaji, šv. Joną). Apaštalų susirinkimas (apie 50 m.) nutarė, kad krikščionys iš pagonių neturi priedermės laikyties Senojo Įstatymo apeigų. Apie krikščionis iš žydų nieko nepasakyta. Palestynoje visi krikščionys iš žydų jų laikėsi, nes

— 15 —

asis Įstatymas buvo Palestynos krašto religija. Bet iš to pa-- io kilo pavojus, kad uolesnieji žydai stengsis primesti visiems ščionims Senojo Įstatymo apeigas. Pagalios šv. Paulius ir Petras pripažino, kad ir krikščionims iš žydų nėra reikalo: ties Senojo Įstatymo apeigų. Taip krikščionių bažnyčia ga- inai atsiskyrė nuo žydų sinagogos, nors ginčai del to dalyko: ilgai buvo vedami.

zolimos išgriovimas.

Nors nemažas žydų skaičius įtikėjo į Jezų Kristų, bet gi di- as tautos priešingas buvo jo mokslui. Žydai vis tebelaukė ingo Mesijo, kurs išgelbėsiąs juos iš po romėnų valdžios, ir pkentė krikščionių, laikydami juos niekintojais Mozės įsta- o ir savo tautos priešininkais. Tuo tarpu Romos pastaty- ji Jerozolimoje viršininkai kaip įmanydami spaudė ir plėšė Pa-- tynos gyventojus, pavestus jų valdymui. Žydams pritruko. ntrybės. Atsirado tarp jų drąsių vadovų ir, prasiminę mesijais,. kėlė visą tautą prieš romėnų viešpatavimą (66 m.). Ginkluoti dai stojo į kovą del savo tėvynės liuosybės ir pradžioje turėjo sisekimo. Bet paskui romėnų vadas Vespazianas sumušė žy-- S ir apgulė juos Jerozolimoje. Iš visų pusių romėnų apsiausti,. dai pradėjo kentėti badą. Mieste kilo nesutikimai ir sumišimai. galios Vespazianėo sunus Titas įsilaužė į Jerozolimą, išžudė ventojus, patį miestą su bažnyčia išgriovė ir sudegino (70).. kusieji gyvi gyventojai buvo parduoti į nelaisvę ir išvesti į sve- us kraštus. Taip žydų tauta susilaukė užpelnytos bausmės baisią nedorybę nužudymo Mesijo, ypatingai sau žadėto.. btekus Jerozolimos bažnyčios, ir žydams pasklydus po visą Saulį, pasibaigė aukos ir kitos Mozės įstatymo apeigos. Krikš- nys galutinai nusikratė žydiškumo žymės. Katalikų bažnyčia. sidarė visuotina, paskirta visoms pasaulio tautoms.

Kristaus mokslo plėtimasis tarp pagonių prie apaštalų gyvos galvos. ėtimosi budas. Mažas Apaštalų ir jų mokinių burelis išsiskyrstė į visas is garsinti navio tikėjimo. Beveik visi jie buvo menki Galiliejos. |

“Ž..2

ranklpeniai, neturėjo nė didelio pasaulinio mokslo, nė turtų, nė valdžios, nė kitų prievartos įrankių. Rodėsi visiškai nepadoru, kad visas pasaulis priimtu jų apsakinėjamąjį tikėjimą.

Pradėdami taip didelį darbą, apaštalai tikėjosi ne savo žmo- giškoms pajiegoms, bet žodžiams to, kuris juos pasiuntė taryda- mas: „šitai aš esmi su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ !). Jezus padrutino jų apsakinėjimą savo galybės ženklais. Apaštalai taip-pat, kaip jų Mokytojas, stebuklingai gydė ligonis ir kitus stebuklus darė. Bet ir be stebuklų gana buvo pamatyti „arba išgirsti apaštalus apsakinėjant, kad įsitikinti, jog tiesa ženkli jų žodžiuose. Apsakinėjo jie tai, ką patys savo aki- mis buvo matę. Nejieškojo nė pelno, nė žmonių garbės, tiktai jų išganymo. Patvirtinti savo apsakinėjimui nesigailėjo gyvybės atiduoti ir savo kraujo pralieti. Garsino jie šventą ir augštą mokslą, taip augštą, kad ir mokyčiausieji turėjo prieš jį nusilenkti, ir drauge taip visiems pasiekiamą, kad ir prasčiausieji žmoneliai galėjo jį suprasti. Tokio mokslo nepramano žmonių išmintis, patsai jo augštumas ir šventumas rodo dievišką jo pradžią. Tokie apaštalai tegalėjo permainyti pasaulį.

Daug daiktų palengvino apaštalams Evangeliją garsinti. Be- veik visos tada žinomos žemės buvo valdžioje Romos ciesoriaus. Gerai įtaisyti keliai vienijo tolymiausius Romos ciesorystės kraštus, jos priklausantys žmonės galėjo lengvai keliauti iš vieno krašto į kitą. Lotynų kalba, kaipo valstybės kalba, ir graikų kalba, kaipo mokslo ir rašto kalba, buvo suprantami visoje ciesorystėje. Dau- gumas pagonių matė savo tikėjimo niekingumą ir troško geres- niojo. Krikščionių tikėjimas davė išaiškinimą mokytiems pagonims, kam žmogus aint žemės gyvena, ramino neturtėlius ir vergus, Ža- dėdamas aname gyvenime užmokestį už šio gyvenimo vargus, Apaštalams lengva buvo atlikti keliones po svetimus kraštus, dėlto kad didesniuosiuose Romos ciesorystės miestuose gyveno daug žydų, užsiimančių prekyba. Pas juos, kaipo savo tautiečius, at- rasdavo apaštalai priėmimą, nuo jų taipogi pradėdavo Evangelijos apsakinėjimą.

1) Mat. XXVIII, 20.

o Tu

Šv. Paulius.

Kuo plačiausiai paskleidė Kristaus mokslo garsą šv. Paulius

M žinias: Kaip pirma, prieš savo atvirtimą, smarkus buvo to

mokslo persekiotojas, taip paskui pasidarė karštas jo platintojas.

- Antroje gromatoje į Korintiečius taip rašo patsai apie savo vargus

ir darbavimąsi: „Tris sykius buvau rykštėmis plaktas, sykį

akmenimis muštas, tris kartus laivo sudužimą iškentėjau,

naktį ir dieną buvau juros gilumoje; darbe ir rupestyje,

daugelyje budėjime, alkyje ir troškime, daugelyje pas- nikų, šaltyje ir nuogume“ |).

Garsindamas Evangeliją, šv. Paulius atliko tris dideles ke-

. "liones per Mažosios Azijos ir Graikijos miestus, atvedė juose

prie Kristaus daug žydų ir pagonių ir sutaisė iš jų krikščionių

draugijas arba bažnyčias. Garsiausios iš jų buvo Korinte, Efeze,

Milete, Kipro saloje. Šv. Pauliaus darbavimasis tarp pagonių la-

bai netiko žydams. Neapkentė jie pagonių apaštalo ir laikė jį

savo tautos priešininku. Jau šv. Pauliaus kelionėje per Graikiją

' skundė jie jį Romos viršininkui už naujo mokslo platinimą. At-

| vykus šv. Pauliui į Jerozolimą, butu jį tikrai užmušę, kad nebutu

jo išgelbėję iš žydų rankų Romos kareiviai. Suimtas kareivių ir

atiduotas Romos vyresnybei, šv. Paulius išbuvo dvejus metus

kalėjime Palestynos Cezarėjoje pas Romos viršininką Peliksą.

Kada Pelikso įpėdinis Festus ketino šv. Paulių išduoti žydams,

šv. Paulius atsišaukė į ciesoriaus teismą, todėl tapo išsiųstas

Romon. Romoje išbuvo kalėjime taip-pat dvejus metus, moky-

damas aplankančius jį žydus ir pagonis. Išleistas iš kalėjimo,

dar kartą aplankė Graikijos bažnyčias. Viešpataujant Neronui

/ buvo nukirstas dėl tikėjimo drauge su šv. Petru apaštalu (67 “ metais).

Šv. Petras

apaštalas po Jezaus į dangų įžengimo veikė daugiausiai Jerozo- limoje, kame įsteigė bažnyčią. Apsakinėjo Evangėliją ir kitur žydų žemėje ir šalutiniuose kraštuose. Kaikurį laiką darbavosi

247 = žš | kų 9 TTD) KorŲ XI, 23. i Bažnyčios Istorija.

2

[]

ŠV PAULIAUS APAŠTALO KELIONĖS.

žr api = | žŠ že 2 “= RACIA S = č

z Berrheca

Šv. Pauliaus 2pašiališkos kelionės. +++ kelionė. =— 2 kelionė Maštabas 1: 10000 000

RTmTTI A

ao,

Syrijos mieste Antiochijoje. Žydų karaliui Herodui Agripai smar- kiai persekiojant krikščionis, šv. Petras pasitraukė iš Palestynos, „ ir Antiochijos vyskupu pastatęs į savo vietą Evodijų, nuplaukė į Romą. Tenai pačioje pagonystės versmėje sutaisė krikščionių draugiją ir, kaipo vyskupas, valdė ja, lankydamas drauge ir kitus kraštus. Nuo šv. Leono I papos žodžių Roma, kuri ligšiol pri- imdavo visų tautų burtus, tapo visų tautų tiesos mokytoja. Romos vyskupai, kaipo šv. Petro įpėdiniai, įgijo augščiausiąją valdžią visoje bažnyčioje. Iš Romos šv. Petro pasiųsti apsakinė- tojai praplatino krikščionių tikėjimą po visą Italiją. Šv. Petro mokinys šv. Morkus įkurė krikščionių bažnyčią Aleksandrijoje, dideliame Aigipto mieste. Šv. Petras buvo nužudytas Romoje „apie 67 metus drauge su „šv. Pauliu.

Antrajame amžiuje katalikų bažnyčioje visuotinai tikėta, kad šv. Petras gyveno Romoje ir tenai pabaigė savo gyvenimą kankintiniu. Tą visuotiną įsitikinimą patvirtiną antrojo ir net pirmojo amžiaus rašytojai (Klemensas Romėnas, Antiochijos vyskupas Ignacius, Tertulionas, Ireniejus). Jokia kita bažnyčia, išskiriant Romos, nesisavinia sau garbės, kad joje butu miręs šv. Petras. Negalimas daiktas, kad apie tokį svarbų atsitikimą, kaip vyriau- siojo apaštalo mirtis, nebutu palikę žinių. Todėl belieka pripažinti, kad šv. Petras mirė Romoje.

Šv. Jonas

. apaštalas gyveno Efeze ir valdė Mažosios Azijos bažnyčias. Apie 95 m. Domiciano ciesoriaus buvo atvežtas Roman ir įmestas į verdančio aliejaus katilą. Išlikęs gyvas -buvo išsiųstas į Patmo salą. Po Domiciano mirties (06) sugrįžo į Efezą ir tenai parašė savo Evangėliją.: -

Šv. Jokubas Jaunasis

buvo Jerozolimos vyskupu. Vedė labai griežtą gyvenimą, turėjo labai didelę įtaką pas žydus. Nužudytas 62 m.

Kiti apaštalai.

Kitų apaštalų darbavimasis mažai težinomas. Apsakinėjo jie Evangeliją daugiausiai rytų šalyse: Arabijoje, Syrijoje, Etijopi- joje, Indijoje, Skytuose, Partuose. Visus juos bažnyčia garbina kaipo kankinius.

2*

i,

Nors trumpa ta apaštalų darbavimosi apžvalga rodo, kaip umai išsiplėtė Kristaus mokslas. Dar prie gyvos apaštalų galvos krikščionių draugijos atsirado ne tiktai didžiuosiuose Romos val- stybės miestuose, bet ir pas tautas, gyvenančias už Romos cie- sorystės sienų. Apaštalams apsakinėjant, įtikėjo į Kristų buriai pagonių visokio stovio, amžiaus ir pašaukimo: ne tiktai vergų ir žmonių vargdienių, bet ir didikų, ir mokytų vyrų. Iš šv. Pauliaus apaštalo gromatos į Pilypėnus (IV. 22) matyti, kad krikščionių tikėjimas turėjo jau savo išpažintojų ciesoriaus rumuose.

Šventosios knygos.

Kristus nesurašė savo mokslo į knygas. Plėtėsi jisai gyvu apaštalų apsakinėjimu. Daug buvo krikščionių, norinčių turėti aprašytą Jezaus gyvenimą. Kai-kuriė apaštalai ir jų mokiniai iš- pildė tą jų troškimą, į raštus sudėdami daugumą tų daiktų, kurių ligšio! bažnyčia žodžiu mokė. Taip atsirado Šventasis Naujojo Įstatymo Raštas.

Tarp Naujojo Įstatymo Šventojo Rašto knygų pirma vieta prideri Evangelijoms. Yra jų keturios. Parašė jas ypatos, kurios arba pačios matė Jezaus darbus ir girdėjo jo pamokslus, kaip šitai šv. Matas ir šv. Jonas, arba žinojo apie tai iš apaštalų ir kitų ypatų, mačiusiųjų Jezaus gyvenimą, kaip šitai šv. Morkus aprašė tai, ką buvo girdėjęs nuo šv. Petro, ir šv. Lukas nuo šv. Marijos Panos ir šv. Pauliaus. Šv. Morkaus ir šv. Luko Evangeliji vadinasi kartais Evangelijom šv. Petro ir šv. Pauliaus.

Evangelistai savo Evangelijose apsakinėja atsitikimus, ži- nomus visoje žydų žemėje, aprašo Kristaus stebuklus, padarytus akyvaizdoje daugybės žmonių, dažnai didžiausių Jezaus priešininkų. Evangelijose užrašytas mokslas, kurį Jezus garsino, kaip patsai sako, neslapčia, bet atvirai, bažnyčioje ir susirinkime. Todel evangelistai, kad ir butu norėję, nebutu galėję įdėti į Evangelijas to, kas neteisinga, delto kad tuojau daugybė žmonių, žinančių, tuos pačius atsitikimus, butu pamatę netiesą ir išrodę ją, 0 to padaryti niekas nedrįso.

Evangelijos buvo skaitomos pirmųjų krikščionių susirinki- muose ir, kaipo švenčiausios knygos, labai branginamos. Niekas

r

nedrįso mainyti jose nors vieną žodį. Todel užsiliko jos lig musų laiko be atmainos, nepagadintos. Ponašiai branginta ir kitos šventosios knygos.

Šv. Lyikas parašė dar, prašant nežinomam mums Teofiliui atskirą „Apaštalų darbų“ knygą. Prasideda ji Jezaus Kristaus į dangų įžengimu, baigiasi gi šv. Pauliaus kalėjimu Romoje. Kuo plačiausiai aprašyti šv. Pauliaus apaštalo darbai, gerai žinomi šv. Lukui. :

Šv. Paulius, įstatęs įvairiuose kraštuose bažnyčių, rašė į jas gromatų, kuriose |aiškin kai-kuriuos tikėjimo dalykus, baudė klystančius krikščionis ir davė jiems pamokinimų.

"Užsiliko keturiolika šv. Pauliaus gromatų: viena į romėnus, dvi į ko- rintiečius, viena į galatus, viena į efeziečius, viena į pilypėnus, viena į kolo- sėnus, dvi į tesalonikiečius, dvi į Timotiejų, šv. Pauliaus mokinį, viena į Titą viena į Filemoną ir viena į žydus.

Iš kitų apaštalų raštų užsiliko šv. Jokubo apaštalo gromata; dvi šv. Petro apaštalo gromati, trys šv. Jono apaštalo gromatos ir šv. Judo apaštalo gromata. Šv. Jonas apaštalas parašė dar Apreiškimą apie busiantį bažnyčios likimą. Visus tuos raštus bažnyčia pripažino šventais, įkvėptais Šventosios Dvasios.

Krikščionių tikėjimo persekiojimas Romos valstybėje.

Persekiojimo priežastys.

Krikščionių tikėjimo, atnešto iš žydų žemės ir žydų dau- giausiai platinamo, pagonys pradžioje neskyrė nuo žydų tikėjimo. O kadangi Romos valstybės įstatai negynė žydams, kaip ir kitoms užkariautoms tautoms išpažinti savo tikėjimą, todel tą liuosybe naudojosi ir krikščionys. Kartą žydams apskundus šv. Paulių už naujo tikėjimo platinimą, Romos viršininkas nerado tame da- lyke nieko blogo ir pavarė juos iš teismo.

Umas krikščionių mokslo plėtimasis turėjo netrukus at- kreipti į jo išpažintojus Romos vyriausybės akis. Žydai, be per-

o

stojo skųsdami krikščionis, pagalios įtikino valstybės vyriausybę, kad krikščionys yra išpažintojai naujo tikėjimo, visai atskiro nuo žydų. Romos įstatai skaudžiai gynė naujų tikėjimų įvedimą be valstybės vyriausybės leidimo. Todėl nuo to laiko, kaip tiktai įsitikinta, kad krikščionys yra naujo tikėjimo išpažintojais, pra- sidėjo jų persekiojimas Romos valstybėje.

Buvo dar ir kitų krikščionių tikėjimo persekiojimo priežasčių. Skelbė jisai mokslą, visai priešingą pagonių nuomonėms, papro- čiams ir visam gyvenimui. Pirmais ir didžiausiais krikščionių priešininkais pasidarė Romos ciesoriai, kurie pagonių draugijoje buvo prisisavinę valdžią ant žmonių dvasios ir kuno. Ciesorius laikė save dievu, jo pagarbinimui deginta aukos, jo valia laikyta šventa. Krikščionys, kurie tepripažino vieną Dievą, negalėjo cie- soriui deginti aukų ir atidavinėti dieviškos . garbės. Krikščionių tikėjimas del liepimo liepė klausyti valstybės vyresnybės šio pa- saulio daiktuose, bet drauge mokė, kad augščiaus už ciesoriaus valią stovi Dievo priesakai, ir nė pačiam ciesoriui nepripažino valdžios tikėjimo dalykuose. Todėl krikščionys apšaukta maiš- tininkais, ciesoriaus ir valstybės priešininkais.

Patsai krikščionių gyvenimas badė pagonims akis ir kėlė prieš juos tamsių minių neapykantą. Ar tai linksmindavosi pagonys cirke, žiurėdami, kaip žvėrys ir žmonės drasko kits kitą, ar tai švęsdavo kokio dievo šventę, dažnai jungiamą su biauriausia pa- leistuvyste, niekur tarp susirinkusiųjų nebuvo matyti krikščionių. Toksai krikščionių šalinimasis nuo pagonių draugystės ir jų neti- kusių pasilinksminimų pagimdė nuomonę, kad krikščionys esą visokios linksmybės priešininkai ir neapkenčią žmonių giminės. Todel kad atsitikdavo kokia vieša nelaimė, ar tai svetimtaučiai pergalėdavo Romos kariumėnę, ar tai upės paplusdavo ir užlie- davo dirvas, ar tai atsirasdavo limpančių ligų, badas, maras, visur kaltinami budavo krikščionys. Už jų buk tai bedievystę užrus- tinti dievai plaką visą valstybę. Pagalios žydai ir pagonių kuni- gai platino apie krikščionis visokių nebutų daiktų: buk jie gar- biną asilo galvą, savo naktinėse sueigose užmušą kudikius, valgą jų kunus ir gerią kraują, atsiduodą biauriausei paleistuvystei.

S

Persekiojirnas.

Krikščionių persekiojimas Romos valstybėje prasidėjo 64 metais po Kristaus užgimimo. Ciesorius Neronas pirmas išleidė įstatus, draudžiančius krikščionių tikėjimo išpažinimą, ir nuo to laiko krikščionių kraujas tekėjo bemažko per tris šimtus metų. Kai-kurie žmoniškesnieji ciesoriai nereikalavo tų įstatų pildymo, bet patys įstatai nebuvo atmainyti lig 313 metų. Todel ir tiems žmoniškesniesiems ciesoriams viešpataujant, jokia teisė negynė krikščionių nuo viršininkų smarkumo ir minių neapykantos. Tuk- stančiai krikščionių padėjo tada savo galvas už tikė- jimą, jų krauju pažlugo visų plačios Romos valstybės kraštų žemė. Turėjo jie iškentėti baisiausius sopulius, kokius tiktai gali pra- manyti žmonių įnirtimas. Tankiausiai krikščionys budavo prie kryžiaus prikalami arba išmetami cirkuose žvėrims sudraskyti. Ne- retai tečiau reikėdavo krikščionims išturėti daug sunkesni ir il- gesni kankinimai. Neronas, apliejęs juos derva, uždegdavo savo sodnuose. Kiti ciesoriai liepdavo plakti krikščionis geležiniais botagais, kepinti ant lengvos ugnies, draskyti kuną lig kaulų ge- ležinėmis šukomis. Kankintinių skaičius budavo taip didelis, kad ištuštėdavo miestai ir apylinkės. Ciesoriams rodydavosi, jog nebeliko nė vieno krikščionies. — To atsitikimo atmini- mui liepta išmušti pinigas su parašu: „išnaikinus krikš- čionių vardą“. Bet kuo smarkiaus buvo krikščionys žudomi, tuo labiaus augo jų skaičius, ir Tertulionas teisingai galėjo parašyti, jog nužudytųjų krikščionių kraujas esąs sėkla, iš kurios dar dau- giaus jų dygstą. |

Kankiniai, atiduodami gyvybę dėl tikėjimo, buvo ne tiktai drąsiais jo išpažintojais, bet ir garsintojais. Ramumas, su kuriuo jie iškentėdavo didžiausius sopulius, darė didelį įspudį į pagonis. Atsitikdavo, kad kankinių budeliai, pametę kankinimo pabuklus, išpažindavo esą krikščionys ir budavo kartu su savo aukomis nužudyti. Kankinių drąsa, jų nebijojimas mirties rodė tvirtą jų įsitikimą apie savo tikėjimo teisingumą. Nenoroms pagonių gal- vose kildavo mintys, jog nuo Dievo turi buti tikėjimas, duodąs savo išpažintojams tokią stiprybę. Šventas krikščionių gyvenimas, jų niekinimas žemės gėrybių ir garbės dar labiaus pakeldavo

Aa S

krikščionis pagonių akyse. Nustota tikėti paskaloms apie biaurų krikščionių elgimąsi naktinėse sueigose.

Pirmas ėmė persekioti krikščionis žiaurus tironas Neronas, norėdamas nuo savęs ant krikščionių mukreipti įtarimą del Romos miesto padegimo. Tuomet nukentėjo didelė daugybė krikščionių.

Panašus į Neroną žiaurumu Domicianus (81—906) atkartojo krikščionių persekiojimą (nuo 94 m.). Kaltinta jie bedievystėje ir svetimuose burtuose. Trajanas (98—117) priskaitė krikščionių tikėjimą prie uždraustų tikėjimų ir apskųstuosius krikščionis įsakė bausti.

persekiojimą, bet visai jo nesustabdė.

Padidėjo persekiojimas prie Morkaus Aureliaus (161—180).

Dar labiau buvo persekiojami krikščionys prie Septimiaus Severo (193—211).

Prie jo įpėdinių krikščionys beveik per 40 metų ramiai galėjo išpažinti savo tikėjimą. Ciesorius Aleksandras Severas, geriausio budo ir norų žmogus, pagarboje laikė krikščionis ir Kristaus stovylą buvo pastatęs savo šventykloje. Krikščionių skaičius labai padidėjo, bet už tat žymiai atvėso jų tikėjimo karštumas. Todel kada užėjo naujas labai smarkus ir kruvinas per- sekiojimas prie Deciaus (249—251), daugelis krikščionių, pabugę kančių, at- stojo nuo tikėjimo arba už pinigus pirkosi raščiukus, jog padarę aukas die- vams. Decius manė sustiprinsiąs griunančią Romos valstybę, atgaivindamas senovišką Romos tikybą, todel buvo pasiryžęs visai išnaikinti krikščionis ir vesti vėl vieną tikėjimą. Krikščionys buvo visaip kankinami, kad atsižadėtu savo tikėjimo

Po trumpo, bet smarkaus persekiojimo prie Valeriono (253—260) krikšč onys vėl susilaukė laisvės, nei kieno nekliudomi viešai galėjo savo tikėjimą išpažinti, bažnyčias statyties. Krikščionių tikėjimas labai išsiplėtė. Prie Deokleciano (284—305) dvaro daug krikščionių buvo užėmę augštasias vietas. Kurstomas savo draugo Galeriaus 'Deoklecianas išleidė įsakymą prieš krikščionis (303). Pradžioje krikščionys buvo prašalinti iš kariuomenės, paskui įsakyta nugriauti jų bažnyčias, atimti jų turtus, pagalios liepta visiems gyventojams daryti aukas dievams, kasgi nedarė, buvo smarkiausiai bau- džiamas. Daug krikščionių buvo tuomet smarkiausiai kankinant nužudyta, daug išsiųsta į kasyklas prie sunkių darbų, išlupus jiems pirma dešiniąją akį ir sužeidus kairiąją koją. Tiktai Galijoje ir Britanijoje, kurios buvo Konstan- ciaus Chloro valdžioje, krikščionių likimas buvo geresnis, pasitenkinta sugrio- vimu jų bažnyčių. -

Deokleciano įpėdiniai Galerius ir Maksiminus Daja toliau persekiojo krikščionis, kol jų pačių Dievas nesuklupdė. Galerius, ištiktas baisios ligos, prieš mirtį išleidė įsakymą (311), kuriuo suteikė krikščionims tikėjimo liuosybę,

prašydamas, kad jie melstu jam iš savo Dievo sveikatos. Maksiminas nusi- nuodijo ir mirė baisiausiuose suopuliuose. Konstanciaus Chloro sunus Kon- stantinas sustabdė pagalios krikščionių persekiojimą.

Krikščionių skaičius. Krikščionių tikėjimas plėtėsi slaptu. Todėl sunku suvokti tikros žinios apie krikščionių skaičių pirmaisiais amžiais. Pagonių ra- šytojas Tacitas!) sako, kad krikščionių tikėjimas Nerono laikais papludęs Ro- moje kaip koksai upelis, ir buvusi nužudyta didelė jų daugybė. Antrojo amžiaus pradžioje paliko liudijimą apie didelį krikščionių skaičių Plinius,. Bitynijos krašto viršininkas. * Savo gromatoje į Trajaną ciesorių klausė jisai, kas reikią daryti su naujo tikėjimo išpažintojais, del to kad didelė jų daugybė: esanti apskųsta. Krikščionių burtais esą užsikrėtę ne tiktai miestų, bet ir sodžių gyventojai, ir pagonių bažnyčios mažko tuščios palikusios. Dar aiškiaus rašo apie didelį krikščionių tikėjimo išsiplėtimą Tertulionas. Apginimo knygoje?) taip jisai prakalba į pagonis: „jei norėtumėm su jumis kariauti, argi neužtektinas butu musų skaičius? Vakarykščiai tėsame, o visa jusų pripildėme: miestus, salas, susirinkimus, ciesoriaus rumus, senatą, pačias jums bažnyčias tepalikome. Bet ir be karo jei tokia žmonių daugybė, nuo jusų atsiskyrusi, išeitu į kokią. nuošalią vietą, del paties atsiskyrimo tokios gyventojų daugybės pragaištu jusų valstybė“. Kitame rašte3) Tertulionas sako, kad kiekviename Afrikos mieste didesnė gyventojų dalis esą krikščionys. Kiti antrojo amžiaus rašytojai mini apie krikščionis net tuose kraštuose, į kuriuos dar ne buvo įžengusi Romos kariumėnė. Tertulionas taip šitai rašo: „į ką kitą, jei ne į Kristų, įtikėjo viso pasaulio tautos? Į ką kitą tiki partai, medai, elamitai, gyventojai Mezopotamijos, Armenijos, Frygijos, Kapadokijos, Ponto, Azijos, Pampylijos, Aigipto, Afrikos, romėnai ir svetimtaučiai, gyventojai romėnams neprieinamos Britanijos, Ger- manijos, “kytijos ir šalių mums nežinomų“*). Tą patį dalyką patvirtina šv. lreniejus. Rašo jisai: „tautos, kurios skiriasi viena nuo kitos, laikosi to paties palikimo, ir Germanijos bažnyčios turi tokį pat tikėjimą, koki ir Ispanijos,. Galijos, Rytų šalių, Aigipto ir Afrikos“?). Apie vidurį trečiojo amžiaus buvo daromi Afrikoje ir Italijoje vyskupų susivažiavimai, kuriuose dalyvavo po ke- lias dešimtis vyskupų (90—60). Todel krikščionių tikėjimas tuose kraštuose turėjo buti labai prasiplėtęs. Jei jau antrame ir trečiame amžiuje krikščionių tikėjimas taip buvo išsiplėtęs, jog: jį išpažino kai-kurių miestų didesnioji gyventojų dalis, tai krikščionių skaičius ketvirtame amžiuje turėjo buti daug didesnis. Edesoje ir Armenijos karalystėje krikščionių tikėjimas buvo viešpataujantis. Rymo imperijoje kai-kuriuose kraštuose, kaip antai Mažojoje Azijoje, krikš- čionys sudarė apie pusę arba net daugumą gyventojų. Labai daug krikščionių. buvo žieminėje Syriojoje, Aigipte, Afrikoje, mažiau Italijoje ir Galijoje. Isto- rikas Euzebijus rašo“), kad Maksencius ciesorius, norėdamas prisigerinti romė- nams, pradžioje savo viešpatavimo rodėsi labai prilankus krikščionims. Iš to ma- tyti, kad Romoje ir visoje Italijoje daug gyventojų irgi buvo jau tada krikščionys.

1) Annal. XV44. *) Apolog. cap. 37. 3) Ad. Scapul 2. 1) Adversus. Judaeos. cap. VII. *) Advers. haer. I, 10,2. 6) Histor. eccles. VIII, 14.

abs B

Milano ediktas.

Iš ciesorių Konstantinas Didysis pirmas perėjo į krikščionių pusę. Permanė jisai, kad jokia galybė nebesuturės tolesnio krikš- «čionių tikėjimo plėtimosi, kad tas tikėjimas vis augščiaus kils ir pagalios nuveiks pagonystę. Konstantinas žinojo, kokį augštą mokslą skelbia krikščionių tikėjimas, ir suprato, kad tasai tiktai mokslas tegali dar suteikti tvermės griunančiai Romos valstybei ir įkvėpti naują gaivinančią dvasią sutrunėjusiai draugijai. Todėl Konstantinas Didysis jieškojo krikščionyse savo viešpatavimo paramos. Jiems padedant pergalėjęs savo priešininką Maksencių, 313 metais susivažiavo su rytų šalies ciesoriu Licyniumi ir drauge su juo išleido įstatą, kuriuo suteikė krikščionims pilną tikėjimo luosybę (Milano ediktas).

Taip krikščionys laimėjo ilgą ir smarkią kovą su pagonyste, laimėjo ne ginklais ir kitais žmonių galybės pabuklais, bet mokslo augštumu, gyvenimo šventumu ir savo kraujo praliejimu. Krikš- čionių tikėjimas, per pustrečio šimto metų persekiojamas, ne tik- tai nepragaišo, bet apėmė visus Romos valstybės kraštus. Tasai umas jo išsiplėtimas ir tvermė persekiojimuose yra ženklas die- viškos jo pradžios ir galybės.

Krikščionių mokslo apologėtai arba gynėjai.

Filosofų užpuldinėjimnai.

Krikščionims pirrnaisiais amžiais reikėjo ne tiktai išlaikyti smarkų Romos ciesorių persekiojimas, bet kovoti ir su pagonių Tilosofais,' išjuokiančiais savo raštuose krikščionių tikėjimą.

Filosofas Celsus (apie 180 m.) savo knygoje prieš krikš- čionis piešia juos žmonėmis kvailais, niekam netinkamais. Jo draugas satirikas Lukianas Samosatietis savo raštuose išjuokia krikščionių doras, jų artimo meilę, piešia krikščionis naiviais žmonėmis, kuriuos išnaudoja visokie apgavikai.

Beto apie krikščionis platinta kuoneteisingiausios paskalos: buk jie esą bedieviai, garbiną asilo galvą, valgą užmuštų vaikų kunus, naktimis susėję paleistuvaują.

EA M

Bet negana buvo vien šmeižti krikščionis, reikėjo prieš jų mokslą pastatyti koks nors kitas mokslas. Išmintingesnieji pagonys numanė, kad senoviškasis pagonių tikėjimas negal išsilaikyti ko- voje su krikščionimis, todėl mėgino jį patobulinti, sugalvodami naujus sistematus: naujojo pitagorizmo (Filostratas, Plutarchas, Maksimas Tyrietis) ir naujojo platonizmo (Portirius, Jamblikus). Naujapitagorietis Filostratas parašė tendencinį romaną apie gy- venimą pitagoriečio Apoloniaus iš Tianos, padarė jį stebukladariu, gailestingu žmonių mylėtoju, norėdamas jį pastatyti prieš Kristų.

Daug labiau už nauja pitagorizmą buvo prasiplatinęs nau- jasis platonizmas. Jo tvėrėjas buvo Tilozofas Ammonius Sakas (+ 242) ir jo mokinys Plotinus (+ 261). Naujojo platonizmo pa- matan buvo padėtas monoteizmas, seniėji gi dievai stengtasi išaiškinti kaipo gamtos jiegos arba tarpininkai Dievo ir žmonių. Prieš krikščionių apreiškimą mėginta pastatyti pagonių apreiškimas, paremtas orakulų ištarmėmis. Mėginta atgaivinti pagonių pa- maldos, įvedant naujų apeigų (Mitros — saulės dievo garbinimas) ir misterijų (taurobulijos) Naujaplatonikai reikalavo griežtos doros, tečiau jų pastangos negalėjo įkvėpti dvasios mirusiam pagonių tikėjimui.

Prieš tas visas pastangas krikščionims reikėjo ginties, aiš- kinant savo tikėjimo tiesas ir išrodinėjant neteisingumą jiems prikaišiojamų kaltybių. Antrame ir trečiame amžiuje atsiranda ne- mažas skaičius mokytų krikščionių, jie savo raštais gina savo tikėjimą, nuo to gauna ir vardą apologėtų arba gynėjų.

Apologėtai.

Krikščionių rašytojai kovoje su pagonimis vartoja dvejopą ginklą: arba išrodinėja pagonių tikėjimo niekingumą ir jų gyve- nimo menką dorą, arba stato jiems prieš akis krikščionių mokslo augštumą ir jo priesakų šventumą.

Pagonys kaltino krikščionis, kad jie esą bedieviai. Jiems taip atsako Aristidas:. „graikai prasimanė daugybę dievų, vyriškų ir moteriškų, tarp kurių atrandame tokių, kurie svetmoteriavę, užmušinėję, buvę rustųs, kerštininkai, tėvų užmušėjai, vagys ir plėšikai. Graikų dievai buvo nedori, juokingi, biau- tųs, paniekinimo verti ir savo elgimuosi teisino žmonių svetmoterystes, sve-

timų turtų plėšimą ir visokius kitus biaurius ir nedorus darbus. Krikščionys atrado tiesą. Jie pažįsta ir tiki į vieną Dievą, dangaus ir žemės Sutvertoją, ir jokio kito dievo nepripažįsta. Nuo savo Dievo gavo jie priesakus; juos užlaikydami, tikisi įgyti aname gyvenime amžiną laimę. Didis ir stebuklingas yra krikščionių mokslas. Jie yra nauja giminė, turinti savyje Dievo prie- maišą“. Kitas gynėjas Atenagoras taip vėl rašo apie tą patį dalyką: „mes esame įsitikinę, kad Dievas mato mus dieną ir naktį ir žino net paslapčiausias musų mintis, jisai yra pati šviesa. Mes tikimės amžinai gyvensią arba dan- gaus laimėje, arba pragaro ugnyje, tai-gi kaip galėtumėme bloga daryti ir at- siduoti didelio teisėjo bausmei“.

Pagonims paistant, kad krikščionių sueigose esą užmušami vaikai, Ter- tulionas nurodo į tuos nedorus darbus pas pagonis. Rašo jisai: „idant nusi- kratyčiau 10 apkaltinimo, noriu parodyti, kad tokie darbai pas jus atsitinka paslapčia. ir viešai, todėl mums juos primetate. Ilgą laiką aukuodavote Afrikoje Saturnui vaikus, ir dabar dar tas paprotis paslapčiomis užlaikomas. Galijoje aukuojate Merkuriui nukaršusius senius. Romoje gi garbinate Ju- piterą, kurs žmonių krauju tėsąs permaldaujamas. Kaip-gi daug gal atrasti tarp jusų tokių, kurie žudo savo vaikus, išmesdami juos šalčiui, badui arba. šunims sudraskyti“,

Kad pagonys kaltino krikščionis, buk jie savo susiėjimuose paleistu- vaują, atsako Minucius Peliksas: „jusų tragedijos, kurias nuolat girdite ir skai- tote, giria tokius darbus“. "Tertulionas vėl rašo: „kas-gi tos paleistuvystės daugiaus prisileidžia, jeigu ne tie, kurie mokosi jos nuo Jupitero. Rašytojai apsakinėja apie tokius biaurius darbus pas persus ir makedoniečius“. Toliaus Tertulionas išrodinėja, kad visi prasikaltėliai, baudžiami vyresnybės už ne- dorus darbus, es4 pagonių pusėje, „„Jusiškių visuomet kalėjimai ištroškę, jusiškių pageidauja metalų kasyklos, jusiškiais visuomet penimi žvėrys. Nėvieno nerasi tenai krikščionies, jei bent delto tiktai, kad yra krikščionis“.

Kaip-gi skaisčiai žiba krikščionių dora, sulyginus ją su pagonių. Paklausykime tų pačių apologėtų žodžių: „Mes šventai gyvename moterys- tėje ir žinome vieną tiktai moterį arba nė vienos. Daugelis iš musų už- laiko amžiną skaistybę. ir taip suvaržo kuno geidulius, jog atsisako ir nuo ieidžiamo sąryšio“ (Minucius Peliksas). „Visokių kuno nuodėmių taip saugo- jamės, jog niekas iš musų neveizi su pageidavimu, Vildamies amžinųjų gėrybių, paniekiname žemės. Daug gal atrasti tarp musų vyrų ir moterų, gyvenančių skaistybėje, kad tuo labiaus su Dievu susivienytu. Kraujo pra- liejimo ir užmušimo teip saugojamės, jog nenorime prisižiurėti į gladia- torių muštynes. Pas mus viešpatauja susivaldimas, užlaikoma viena mote- rystė, sergima skaistybė, pildoma teisybė, garbinamas Dievas, tiesa viešpa- tauja, sutartis ramina, išmintis moko, Dievas karaliauja“ (Atenagoras), „Krikščionys gyvena kune, bet ne kūnu. Ant žemės keliauja, bet jų teviške danguje. Visus myli, nors visų persekiojami, Neturtėliais yva, c daugelį

90. 4

turtingais padaro. Visko jiems truksta, o viso jiems pakanka. Yra nieki- nami, o bet gi apsupa juos garbė, jų vardas išjuokiamas, bet jų teisybė pripažįstama“ (Gromata į Diogenetą). „Krikščionys nieko nesidrovi. nieko nesigaili, Apskųsti didžiuojasi, klausami prisipažįsta, nuteisti dėkuoja. Vieno tereikalauja: kad nebutu kaltinami be ištyrimo“ (Tertulionas).

Kalba. Pirmaisiais amžiais krikščionių rašytojų daugiausiai buvo vartojama graikų kalba, Aleksandrijos tarmė, priartinta prie liaudies kalbos. Nuo antrojo amžiaus pabaigos imama vartoti ir lotynų kalba. Lotyniškieji krikščionių rašytojai dar labiau atsitolino nuo klasiškosios kal- bos negu graikiškieji. Tikruoju tvėrėju vartojamos krikščionių rašytojų 10- +yniškosios kalbos, artimos liaudies kalbai, buvo Tertulionas. Jis kalė naujus reikalingus terminus, konstrukcijas, vengė perdidelio purizmo, vis tuo tikslu, kad butu suprantamas ir minioms. Jo kalbą toliau plėtojo Kiprionas ir kiti rašytojai.

Graikiški rašytojai.

Atenagoras, mokytas atenietis, parašė krikščionių gynimą, kurį padavė ciesoriui Markui Aureliui ir jo sunui Komodui. GGynimas parašytas labai gražia kalba, dailia forma. Atenagoras su įuristišku griežtumu išrodinėja neteisingumą krikščionims da- romų priekaištų, šaukiasi ciesoriaus teisybės ir tiesos meilės.

Drąsus krikščionių mokslo gynėjas buvo šv. Justynas, gimęs Samarijoje. Jaunystėje išėjo jisai augštus mokslus, aplankė gar- siausias graikų tilosofų (stoikų, peripatetikų, pitagoriečių) mokyklas, bet niekur neatrado jieškomosios tiesos. Pranašų ir apaštalų raštų skaitymas atidarė jam akis. Šv. Justynas tapo krikščionimi. Kaipo filosofas daug keliavo ir kelionėse suseidamas su įvairių nuomonių žmonėmis, skleidė krikščionių mokslą. Romoje įkurė mokyklą, kurioje filosofijos išguldinėjimą sujungė su krikščionių mokslo aiškinimu. Parašė du ginančiu raštu: vieną didesnįjį į ciesorių Antoniną, Romos senatą ir tautą, kitą — mažesnį į ciesorių Markų Aurelių. Buvo nužudytas del tikėjimo (166). Paliko daug raštų prieš pagonis ir heretikus. Kaipo filosofas, kalbos, formos nelabai težiurėjo, tečiau jo raštai turi patraukiančios jiegos. Matyti juose atviras garbus autoriaus budas, tvirtas tikėjimas į galutiną tiesos laimėjimą, drąsą savo įsitikinimų skelbime. Stengėsi kiek galima Kristaus tikėjimą suderinti su filosofų mokslu.

8

Nežinomo autoriaus Laiškas į Diogenetą priparodymų tvirtumą, minties aiškumą krikščionių tikėjimo tiesų išdėstyme:

jungė su labai gražia, dailia kalba ir įtikinimo karštumu. Lotyniškieji rašytojai.

Žymus Romos teisininkas Minucius Peliksas parašė labai dailiai sustatytą krikščionių tikėjimo gynimą knygoje „Octavius“, Išvedama joje pagonio su krikščioniu pasikalbėjimus: pirmasis daro priekaištus krikščionių tikėjimui, antrasis į juos atsakinėja. Ta apologija pasižymi kalbos gražumu ir dailiu viso dalyko iš- dėstymu. Tuo žvilgsniu Minucius Peliksas turi panašumo į Atenagorą.

Kankintinių drąsa ir kantra atvedė į katalikų bažnyčią kitą garsų rašytojų Tertulioną, vyrą didelių gabumų ir mokslo. Gimė jisai Afrikoje iš pagonio tėvo, centuriono. Išėjęs mokslus pasižymėjo kaipo teisininkas. Tapęs krikščionimi negalėjo ramiai žiurėti į neteisingą elgimąsi su krikščionimis ir stojo jų ginti. Tertulionas iš prigimties kovotojas, polemistas. Jisai savo raš- tuose plakte-plaka nedorą pagonių gyvenimą, atidengia visą jų tikėjimo niekingumą, išrodinėja krikščionių skriaudas ir reikalauja jiems priderinčiosios teisybės. Jo raštų kalba skaudžai čaižanti. Rašė trumpais sakiniais, suspaustai, todel dažnai sunkus suprasti. Buvo labai karšto smarkaus ir nesusistovėjusio budo (vir ar- tulionas savo amžiaus pabaigoje priklydo prie montanistų sektos, garsios paviršutiniu gyvenimo aštrumu, mokinančios, kad Dievas neatleidžiąs kai-kurių sunkiųjų nuodėmių. Parašė dvi apologiji (apie 197 m.) ir daug kitų raštų.

Tertuliono mokinys šv. Kiprionas, taippat gimė Afrikoje. Išėjęs mokslus, buvo atidaręs iškalbos mokyklą Kartagine. Tapęs

krikščionimi, savo didelius turtus išdalino pavargėliams. Buvo |

išrinktas to paties miesto vyskupu. Del augštos kilmės, didelio mokslo ir gailestingų darbų buvo gerbiamas ne tiktai krikščionių, bet ir pagonių. Ta pagarbą padidino pasišventinimas, su kuriuo šv. Kiprionas maro laiku šelpė apleistus ligonius, krikščionis ir

= Al

pagonis lygiai. Tiems, kurie bijodami užsikrėsti, šalinosi nuo to: gailestingumo darbo, šv. Kiprionas sakydavo, kad nemažesnis esant nuopelnas Dievo akyse mirti, šelpiant ligonius, kaip pralieti kraują dėl tikėjimo. Ciesoriui Deciui smarkiai persekiojant krikš- čionis, šv. Kiprionas nenorėdamas, kad bažnyčia paliktu be ga- nytojo, pasislėpęs ją valdė. Išleidė įstatus, kaip reikia elgties su tais, kurie persekiojimo laiku, pabugę kančių smarkumo, buvo išsižadėję tikėjimo. Leidė jiems sugrįžti į tikinčiųjų draugystę, atlikus pirma bažnyčios uždėtą viešą atgailą. Ciesoriui Valerionui atnaujinus persekiojimą, šv. Kiprionas buvo suimtas ir nukirstas (268 m.). Paliko daug raštų. Rašė daugiausiai krikščionims. Polemikos vengė. Žiurėjo praktikos tikslų, žadino tikėjimo jaus- mus, bažnytinę dvasią. Jo raštų kalba patraukia savo malonumu, taikumu. Jo raštai krikščionių labai buvo skaitomi ir branginami. Viename jų plačiai išguldė mokslą apie bažnyčios vienybę. Jai užlaikyti, sako jis, reikia visoms bažnyčioms piBiauSja vyskupo, sėdinčiojo Romoje šv. Petro soste.

Herezijos.

Krikščionims reikėjo netiktai kovoti su pagonimis, bet ginti taipo-gi savo mokslas nuo kreivatikių, norinčių jį savotiškai per- kreipti. Kristaus moksle daugelis daiktų pagonims buvo neaišku. Daugelis negalėjo suprasti, kaip geriausias Dievas galėjo sutverti menką blogą materiją, iš kur blogumas šiame gyvenime, kaip nuo jo pasiliuosuoti. Taigi mėgino Kristaus mokslą pataisyti pa- gonių filosofija arba senobiškomis tikybomis. Iš to atsirado gnostikų herezija, kuri gyrėsi savo mokslingumu (gnosis = ži- nojimas, mokslas) aiškinant krikščionių tikėjimo tiesas. Atsirado ji jau pirmajame amžiuje, bet plačiai tepasklydo antrajame. Gno- stikai sakė, kad Dievas negalėjęs sutverti šio pasaulio su jo bloga materija, jį sutvėrę tarpininkės dvasios. Kristus neprisiėmęs kuno, bet tiktai rodęsis žmogumi. Visi gnostikai skelbė dualizmą arba dvi pradi: gerą Dievą ir blogą materiją Reikalavo nuo savo šalininkų, kad susilaikytu nuo mėsos valgymo, moterystės, kuria platinasi materijos viešpatavimas. Iš kitos gi pusės, kadangi ma-

ao.

terialiai darbai neturį jokios reikšmės doros žvilgsniu, tai gnostikai visa išteisindavo, net šlykščiausią paleistuvystę.

Gnosticismo daug buvo įvairiausių sistematų. (Galima juos suvesti į tris svarbiausius: 1) Aleksandrijos. Kovojo smarkiai prieš Senąjį Įstatymą. Rėmėsi daugiausiai Platono mokslu. škelbė, kad skirtumas tarp gero ir blogo esąs žmonių pramanytas. Teisino palaidą gyvenimą. 2) Syrijos gnostikai labiau pabrėždavo dualizmą, reikalavo griežtesnės doros. Jų sė- dyba buvo Antiochijoje. 8) Manicheizmas — Persijos tikybų padaras, Tai kraštutinis dualizmas, amžina kova dviejų pasaulių — gero ir blogo, Manicheizmas jau nebe krikščionių tikėjimo sekta, bet greičiau atskira religija,

Gnostikai daug rašė, bet jų raštai pražuvo, žinomi tiktai iš polemikos prieš juos krikščionių rašytojų. Apgynimui krikščionių mokslo nuo kreivatikių šv. lreniejus, Lijono vyskupas, parašė penkias knygas „Prieš kieivatikius“. Tarp kitų dalykų paduoda jisai tenai geriausį budą atrasti tikram Kristaus mokslui. Reikią klausties jo senųjų bažnyčių, apaštalų įstatytųjų. Tarp visų apaštalų bažnyčių vyriausia esant Romos. Todėl Romos bažny- čios del jos vyresnumo turinčios klausyti visos kitos bažnyčios. Iš tų šv. Ireniejaus žodžių matyti, kad jau žiloje senovėje tikėta, jog Romos bažnyčios vyskupas yra vyresnis už visų kitų baž- nyčių vyskupus.

Aleksandrijos mokykla.

Krikščionys pradžioje neturėjo savų mokyklų ir noroms menoroms buvo priversti lankyti pagonių mokyklas, kuriose vieš- „patavo priešinga krikščionystei pagonių dvasia. Taigi krikščionys rupinosi savo mokyklų įsitaisyti. Jau antrame amžiuje buta krikščionių mokyklų Antiochijoje, Cezarėjoje, Romoje, bet už wisas jas labiau pragarsėjo Aleksandrijos mokykla. Iš jos išėjo daug mokytų vyrų ir rašytojų. Garsiausias jos mokinys, paskui ir mokytojas, buvo Origenas. Jo tėvas Leonidas mirė kankin- tiniu. Jaunutis Origenas troško sekti tėvo pėdomis, ir motina, bijodama, kad jos sunus nenueitu pasisakyti pagonių vyresnybei, jog esąs krikščionis, turėjo slėpti nuo jo drabužius ir avalinę. Išėjęs Aleksandrijos mokyklą, Origenas tapo jos viršininku. Buvo tai mokyčiausias savo laiko vyras. Kiaurai žinojo visą Šventąjį Raštą, tyrinėjo pagonių filosofų raštus, priimdamas, ką gera juose

a AB

rasdavo, skaitė heretikų raštus, norėdamas išaiškinti jų klaidas. Stengdamasis pagonių mokslą suderinti su krikščionių tikėjimu, neišvengė klaidų, perdaug pasidavė neoplatonizmui ir gnostikų įtakai. Nežiurint to, Origeno nuopelnai krikščionių mokslui labai dideli. Daug parašė tam mokslui apginti. Stebėtinas buvo Origeno darbštumas. Septyni stenografai pasikeisdami už- rašinėdavo jam diktuojant, iš tų užrašų kiti perrašinėjo. Kal- bos dailumu jo raštai nepasižymi. Norėdamas buti gerai supran- tamas, perdaug ištęsia savo kalbą. Šv. Hieronimas sako, kad Origenas parašęs tiek knygų, kiek kitas per visą amžių nebutu galėjęs perskaityti. Mirė del kankinimų, kuriuos iškentėjo De- ciaus persekiojimo laiku (apie 254 m.). Jo mokslo ir iškalbos garsas patraukė į Aleksandrijos mokyklą daug mokinių. Mamea, Aleksandro ciesoriaus motina, norėdama iš Origeno burnos iš- girsti krikščionių mokslo išguldymą, pasikvietė Origeną į Anti- ochiją. Origenas paliko daug raštų, kuriuose tai moksliškai aiškina krikščionių tikėjimo tiesas, tai gina jas nuo pagonių ir kreivatikių užpuldinėjimų. Šventajam Raštui geriau išaiškinti sustatė he- ksamplias, kame sugretino šešis Šventojo Rašto tekstus.

Pirmųjų amžių krikščionių papročiai. Dora.

Pirmieji krikščionys priimdavo naują tikėjimą ne šio gyvenimo tikslais, bet vien tiktai iš giliausio įsitikinimo, del įo mokslo die- viškumo ir šventumo. Krikščionių tikėjimas skelbė augštą žmo- gaus paskyrimą ir žadėjo už dorą gyvenimą amžiną gyvybę ir laimę po mirties. Įgyti tą laimę buvo didžiausis ir vienatinis pirmųjų krikščionių rupestys. Tartum nė likte jiems nebeliko jokių kitų šio gyvenimo troškimų. Tvirtam tikėjimui gaivinant

M pirmųjų amžių krikščionis, maža tebuvo atšąlusių pusėtinų katalikų.

Pirmųjų krikščionių tikėjimio karštumas apsireiškė jų gyve-

Ax nimo šventumu. Nematyti jų buvo pagonių pasilinksminimo su-

k retai atliekamosiose be papiktinimo, nelankė jie cirkų gė-

Is BYR Ar.-žmonių kankinimu, nevaikščiojo į teatrus, kur

0 ; buypo fadėimi paleistuvystės paveikslai. Turtingieji krikščionys L Bėžnyčios“ Įstorijos Vadovėlis 3

BLS

išdalydavo savo gėrybes pavargėliams, jaunos mergaitės, išsižadė- damos moterystės, aukuodavo Kristui savo skaistybę. Pagonys, regėdami tokį žemės linksmybių ir gėrybių paniekinimą, laikė krikščionis žmonių giminės priešininkais. Nenumanė jie, kad krikščionių sielą pripildo kitoniškas daug. didesnis džiaugsmas, kurį tegali suteikti širdies nekaltybė ir doras gyvenimas.

Pamaldos. s Atsiskyrę nuo pagonių draugystės, krikščionys jieškojo pa- siraminimo maldoje ir gailestingumo darbuose. Neturėjo jie pra- džioje tam tikrų namų maldoms atlikti ir susirinkdavo kokio nors žymesniojo krikščionies namuose. Apaštalai, jų-gi nebtekus, vy- skupai arba kunigai pasakodavo susirinkusiems Kristaus gyvenimą, darbus, kančią, atkartodavo jo priesakus ir pamokinimus. Budavo taipo-gi skaitomos Evangelijos ir apaštalų gromatos ir giedamos psalmės. Krikščionių siela, užmiršusi žemės vargus ir suspau- dimą, kildavo drauge su malda prie sosto Avinėlio, užmušto dėl žmonių nuodėmių, ir nieko daugiaus netroško, kaip tiktai su juo susivienyti ir amžinai gyventi. Susirinkimas budavo baigiamas duonos ir vyno pašventimu ir išdalijimu visiems susirinkusiem- siems Švenčiausiojo Sakramento. Malda uždegdavo krikščionių dvasioje Dievo malonę, Švenčiausiojo Sakramento priėmimas su- teikdavo stiprybės persekiojimui nukentėti del tikėjimo. Krikščionių tikėjimo draudimas Romos valstybėje privertė krikščionis slėpti savo sueigas ir perkelti jas iš miestų į negy- venamas vietas, toli nuo pagonių vyresnybės akių. Tam tikslui labai tiko katakumbos arba urvai, iškasti netoli Romos miesto numirėliams laidoti. Juose krikščionys suseidavo naktimis melstus, pamokslų klausytu ir Mišių laikytu, juose taipo-gi laidodavo kan- kinius ir kitus numirėlius. Tie urvai, kartais ant kits kito ke-

| |

liomis eilėmis iškasti, užsiliko lig musų laikų ir tebelankomi malę“ |

dingų pakeleivių, kaipo vieta, brangi senovės atminimais ir pilna“ kankinių relikvijų. .

+

S/aptas 1mmokslas. Pirmieji krikščionys labai atsargiai tepriimdavo į savo drau-

giją naujus sąnarius ir ne iškarto atidengdavo kiekvienam, norin- L

E TK

čiam apsikrikštydinti, savo tikėjimo paslaptis, bet pirma paskir- davo laiką ištyrimui, kurs tęsdavosi dvejus arba trejus metus. Per tą laiką katechumenai (taip vadinosi tie, kurie rengėsi prie krikšto) turėjo mokyties tikėjimo tiesų ir savo doru gyvenimu pa- rodyti, jog verti yra tapti bažnyčios sąnariais, ir tada tiktai tebu- davo prileidžiami prie krikšto. Po krikšto atidengdavo jiems baž- nyčios mokslą apie Sakramentus ir prileisdavo prie Švenčiausiojo Sakramento. Tokio atsargumo tikslas buvo apsaugoti krikščionių mokslą nuo pagonių išjuokimo.

Drausmė.

Ilgas bandymas prieš krikštą teatidarydavo bažnyčios duris žmonėms, priimantiems krikščionių tikėjimą iš įsitikinimo. Todel didesnieji nusidėjimai tarp pirmųjų amžių krikščionių budavo reti, ir bažnyčios drausmė labai skaudi. Jei kas sunkiai nusidėdavo ir tas nusidėjimas buvo viešas, tai negana jam budavo pasisa- kyti savo kaltybę kunigui, bet reikėdavo dar už ją bažnyčioje daryti viešą atgailą Uždedama ji budavo už didžiuosius nusi- kaltimus, prie kurių priderėjo tikėjimo išsižadėjimas, žmogžudystė ir svetmoterystė. Tie, kurie taip nusikalsdavo, budavo atskiriami nuo tikinčiųjų draugystės, negalėjo Mišių klausyti ir eiti prie Švenčiausiojo Sakramento, ir turėjo, klupėdami prie bažnyčios durių maldauti susimylėjimo ir savo kaltybės atleidimo. Kai-ku- riuose kraštuose ta vieša atgaila budavo labai skaudi ir tęsdavosi daug metų. Bet jau ketvirtame amžiuje atmainyta ji rytų baž- nyčioje. Vakaruose ji truputi ilgiaus užsiliko.

Bažnyčios sutvarkymas.

Romos vyskupas, vadinamas papa, kaipo augščiausias ga- nytojas, valdė visą bažnyčią. Kitų bažnyčių vyskupai kreipdavosi prie jo su didesniaisiais reikalais ir priimdavo jo ištarmes. Antro dr trečio amžiaus rašytojai šv. lreniejus, Tertulionas, šv. Kipri- onas liudija, kad Romos vyskupas jau tada turėjo valdžią visoje bažnyčioje. Pirmuose trijuose amžiuose, kada bažnyčia buvo persekiojama ir, slapstydamasis po urvus, atlikdavo savo pamal- das, vyriausia Romos vyskupo valdžia negalėjo buti labai ženkli.

3*

L

Bet ji tuojau apsireiškė visu savo pilnumu, kada bažnyčia, įgijus ketvirtame amžiuje liuosybę, pradėjo atvirai vesti savo tvarką.

Kai-kurių didžiųjų miestų vyskupai, kur pirmiaus atsirado krikščionių draugijos ir iš kur toliaus išsiplėtė krikščionių tikė- jimas, pasidarė vyresniais už aplinkinių miestų vyskupus ir įgijo ant jų valdžią. Tie vyresnieji vyskupai vadinosi metropolitais arba arkivyskupais. Vyskupai trijų pačių didžiųjų Romos valstybės miestų, Romos, Antiochijos ir Aleksandrijos, vadinosi patriarkais ir turėjo valdžią ant aplinkinių kraštų metropolitų ir arkivyskupų. Ta ių valdžią reikia išvesti ne iš miestų garsumo, bet iš tos ap- linkybės, kad Romos ir Antiochijos patriarkų sostu buvo įstatytu šv. Petro, vyriausiojo apaštalo, o Aleksandrijos sostas šv. Mor- kaus, šv. Petro mokinio. Iš miestų krikščionių tikėjimas plėtėsi aplinkiniuose sodžiuose, kur esant reikalui buvo siunčiami ku- nigai žmonių mokytu ir buvo statomos bažnyčios.

Iš tos nors trumpos apžvalgos pirmųjų amžių krikščionių papročių matome, kad nuo pat pradžios bažnyčia turėjo tokį pat sutvarkymą ir garsino tą patį mokslą, kaip ir musų laikais. Mažesniuose dalykuose kai-kurie papročiai atsimainė, bet tikėjimo svarbesnieji dalykai paliko tie patys, kuriuos apskelbė Kristus ir apsakinėjo apaštalai.

Antroji Dalis. .

——0——

Nuo Konstantino Didžiojo lig Karolio Didžiojo (513—800 m ). Pagonystės pragaišimas ir įsikurimas jos vietoje katalikų bažnyčios.

Pagonystės gaišimas ir krikščionystės išsiplėtimas Romos valstybėje.

Konstantinas Didysis ir bažnyčia.

Bažnyčia, Konstantinui viešpataujant įgijusi liuosybę, išlindo iš po žemių ir viešai pradėjo darbuoties. Jau persekiojimų laiku ji buvo pritraukusi prie savęs didelius jieškančius tiesos pagonių burius. Dabar reikėjo jei perstatyti visa pagonių draugija naujo mokslo pagrindais. Konstantino Didžiojo nuopelnas, kad jisai savo valdžia stiprino bažnyčios veikimą ir stengėsi prie jos prie- sakų pritaikinti viešą draugijos gyvenimą. Padidinimui svarumo bažnyčios vyresnybės, paliuosavo jisai vyskupus ir kunigus nuo mokesčių, valstybės teismų ir viešų darbų, kaip nuo jų liuosi buvo pagonių kunigai ir kai- kurie kiti luomai. Sugrąžino baž- nyčiai turtus, atimtus jai persekiojimų laiku, ir rupinosi atlyginti skriaudas, krikščionims padarytas persekiojimo laiku, padėdamas jiems bažnyčias statyti. Patsai pastatė daug gražių bažnyčių (Romoje, Konstantinopolyje, Palestynoje). Valstybės viršininkais skyrė daugiausiai krikščionis. Užgynė miestuose dirbti šventomis

— 8

16 8)

dienomis darbą. Palengvino sunkią vergų padėtį. Atpirkimo ženklo pagarbinimui užgynė nusikaltėlių kryžiavimą.

Konstantinas, globodamas krikščionių tikėjimą, paliko tečiau pagonims pilną liuosybę savotiškai garbinti senuosius dievus. Pagonystė Konstantinui viešpataujant buvo dar taip stipri, kad jisai nedrįso stačiai jos uždrausti. Tiktai kuomet nuveikęs Licynių (324) vienas paėmė visą valstybę valdyti, atviriau stojo krikščionių pusėje, ragino visus atsižadėti pagonystės burtų, bet ir tuomet prievartos priemonių prieš pagonis nevartojo. Jei to laiko rašy- tojai ir mini apie pagonių bažnyčių uždarymą, reikia suprasti vietos pragarsėjusiais tvirkinančiomis apeigomis arba dideliu žmonių apgaudinėjimu. Užgintos tiktai buvo kruvinos aukos su ateities pranašavimu. Vietomis krikščionys, kur jų buvo dauguma, griau- davo tuščias palikusias pagonių bažnyčias.

Pagonystė, neberamstoma ciesorių valdžia, ėmė gaišti ir pa- gonys buriais virto į krikščionis. Tarp naujai įtikėjusiųjų nemaža „atsirasdavo ir tokių, kurie palikdavo krikščionimis ne iš įsitikinimo bet iš noro ciesoriui įtikti. Todel nors krikščionių skaičius labai padidėjo, užtat atvėso tikėjimo karštumas. Beto atsirado krikš- čionių tikėjimui naujas pavojus iš to, kad Romos ciesoriai, tapę krikščionimis, kartais savinosi dvasišką valdžią ir kišosi į baž- nyčios valdymą.

Ciesorius Konstantinas, augštindamas krikščionių tikėjimą negalėjo palikti paniekinime brangių vietų, pašvęstų Jezaus Kristaus gyvenimu ir kančia. Dievobaiminga ciesoriaus motyna šv: Elena, nuvykusi į Palestyną, liepė sugriauti paleistuvystės dievų stovylus,

pastatytus Kristaus grabo vietoje ir ant Kalvarijos kalno. Begriau--

nant apačioje atrasta kryžiaus medis, ant kurio mirė svieto Atpir- kėjas. Toje vietoje šv. Elena pastatė gražią bažnyčią ir joje pa- dėjo vieną brangios relikvijos dalį, kitą-gi nusiuntė savo sunui.

Konstantinas buvo išmintingas, veiklus, rupestingas valdovas, Didžiausias jo nuopelnas, kad savo gyvenimo tikslu buvo pasi- statęs įvesti krikščionių tikėjimo viešpatavimą. Nebuvo tečiau liuosas ir nuo ydų. Iki amžiaus galo netapo krikščionimi ir krikštą tepriėmė mirdamas (337). Šešėlį meta ant jo pasmerkimas mirtin artimų giminaičių (sunaus ir žmonos). Betgi nežiurint to

4

.

IA

viso, Konstantino nuopelnai taip buvo žymųs, kad istorija davė jam vardą Didžiojo.

Konstantino sunus.

Mirus Konstantinui Didžiamjam, valstybe pasidalijo trys jo sunys. Du iš jų pražuvo savytarpiuose karuose, ir trečiasis, vardu tavimas atnešė bažnyčiai didelių nelaimių ir suspaudimo. Kreiva- tikiai arianai sukėlė didelius ginčus, ir krikščionys pasidalijo į dvi pusi. Ciesorius visiškai pasidavė arianams ir smarkiai persekiojo katalikus. Nuolatiniai ginčai katalikų su arianais piktino pagonis. Konstancius, skaudžiai uždrausdamas stabmeldžių aukas ir kitas apeigas, užgavo ir suerzino pagonis, kurių daug dar buvo, ypa- tingai tarp augštesniųjų Romos giminių. Pagonimis tebebuvo daugumas senatorių, filosofų ir kitų mokytų vyrų. Laukė jie tiktai patogios valandos atgauti valdžiai į savo rankas.

Pagonių 7eakcija.

Pagonių vadovu pasidarė Julionas, Konstantino Didžiojo broliavaikis. Konstanciui užžengiant ant sosto, kareiviai išžudė Konstantino Didžiojo giminę, skelbdami, kad tik jo sunys teturi teisę viešpatauti. Teišliko gyvi Konstantino Didžiojo brolio du sunu: silpnaprotis Galius ir jaunutis Julionas. Julionas buvo auklėjamas krikščionių tikėjime arianų vyskupų, todel gerai jo ir nesuprato. Bijodamas savo pusbrolio ciesoriaus Konstanciaus, veidmainingai rodėsi krikščioniu, bet širdies gilumoje neapkentė krikščionių tikėjimo, gal ir delto, jog krikščionys nužudė jo tėvą įr brolį. Naudodamies tuo, pagonių filosofai primanė įkvėpti Julionui prisirišimą prie pagonystės. Julionas rengėsi, įgijęs val- džią, sugrąžinti Romos ciesorystėje pagonių tikėjimo viešpatavimą, vildamasis, jog drauge su juo atgysianti senoviška Romos cieso- rystės garbė ir galybė. Konstancius, nepermanydamas Juliono veidmainystės, pavedė jam Galijos valdymą. Kareiviai paskelbė Julioną ciesoriu, ir jisai buvo jau beeinąs su kariumene atimtu nuo Konstanciaus sosto, bet tuo tarpu mirė Konstancius, ir Ju- lionui be kovos atiteko vyriausia valdžia valstybėje.

< AN

Dabar Julionas ryžosi išpildyti seniai auklėjamus savo su- manymus. Nedrįsdamas iš karto užginti krikščionių tikėjimo, kurs giliai jau buvo įleidęs šaknis, stengėsi palengvu jį silpninti, šalindamas krikščionis nuo augštesniųjų vietų, neleisdamas jiems mokslų eiti, kurstydamas prieš juos tamsias pagonių minias. Ne vienoje vietoje pagonys, pasitikėdami ciesoriaus užtarimu, griovė krikščionių bažnyčias, novijo katalikus, o jiems skundžianties ir reikalaujant teisybės, Julionas atsakydavo, kad nedidelis esą daik- tas, jei dešimts graikų nužudysią vieną galiliejietį (taip jisai panie- kindamas vadino krikščionis). Jų Kristus liepiąs jiems kantriai nešti persekiojimus ir skriaudas.

Julionas norėjo įkvėpti pagonims artimo meilę ir pasišven- timą, kurį matė pas krikščionis. Todel reikalavo nuo pagonių kunigų doro gyvenimo, įsakė jiems nelankyti teatrų ir karčemų, liepė sakyti pamokslus, šelpti pavargėlius, statyti ligonines. Rody- damas pagonims dievobaimingumo pavyzdį, patsai nešiojo me- džius aukoms deginti, knebinėjo su peiliu aukoms užmuštų gy- vulių vidurius, mokėjo iš atminties daugybę visokių užkeikimų, žavėjimų ir maldų į visokius dievus. Bet nieko nepadėjo visas Juliono uolumas. Pagonių jisai tuo nepataisė, patsai tiktai ap- sijokė, stengdamasis taip gaivinti mirusią pagonystę. Tuo tarpu viešpatystės tvarka pradėjo irti. Kai-kuriose šalyse kilo maištai. Julionas visai nereikalingai įsipainiojo į karą su persais ir joje atrado mirtį (363 m.).

Julionui viešpataujant, pagonystė, susirinkusi paskutines savo pajiegas, dar kartą mėgino nuveikti krikščionystę. Buvo tai paskutinis pagonystės pasipurtimas.

Krikščionių tikėjimo laimėjimas.

Juliono įpėdinis Jovianas suteikė pagonims ir krikščionims lygią tikėjimo liuosybę. Taip-pat elgėsi Joviano įpedinis Valen- tinianas. Tuo laiku pagonių skaičius taip sumažėjo, kad cieso- rius Gracianas galėjo jau išleisti įstatą, atimantį pagonių kuni- gams algas, mokamas jiems iš valstybės iždo, ir žemes, pride- rinčias stabmeldžių bažnyčioms. Stabmeldystė nustojo buti Ro- mos ciesorystėje viešpataujančiu tikėjimu, bet įos išpažinimas ne-

AE a

buvo ginamas. Tiktai Graciano įpėdinis Teodozius liepė su- griauti stabmeldžių bažnyčias ir visiškai užgynė pagonių tikėjimo išpažinimą (391). Praktikoje tas įsakymas nebuvo pildomas tenai, kame dauguma dar tebebuvo pagonis. Pagonystė laikėsi dar kai- kurį laiką po sodžius toli nuo didelių miestų (pagus — sodžius, pagani — sodžiaus gyventojai pagonys) bet jau šešto šimtmečio pabaigoje pragaišo visoje Romos valstybėje.

Taip pasibaigė ilga kova pagonystės su krikščionių tikėjimu. Atgyvenusi savo- amžių, sugriuvo ji savaimi ir užleidė vietą aug- štesniam mokslui, nešančiam žmonėms tikrąjį Dievo apreiškimą, augštesnę dorą ir geresnį visuomenės sutvarkymą.

Herezijos.

Viešpataujant Konstantinui Didžiajam, įėjo į bažnyčią ne- “maža pagonių, priėmusių krikščionių tikėjimą be tvirto įsitikinimo. Jų nuomonės ir gyvenimas nesutiko su krikščionių mokslu ir jo priesakais. Tie nauji krikščionys arba, teisingiaus sakant, apkrik- štyti pagonys mėgino prie savo pažiurų ir palinkimų pritaikinti Krikstaus mokslą ir savotiškai jį išaiškinti. Bažnyčioje po kita kitas kilo įvairių herezijų, atmetančių tai tą, tai kitą krikščionių mokslo dalyką. Laiką nuo ketvirto amžiaus pradžios lig septinto pabaigos galima pavadinti laiku nuolatinės kovos su heretikais. Ta kova' atnešė bažnyčiai daug nelaimių ir persekiojimų, bet tu- rėjo ir savo gerąją pusę. Krikščionių mokslas, kreivatikių užpul- dinėjamas, buvo išaiškintas, kovoje su heretikais pasirodė didelė bažnyčios „tvermė.

«) Arianai.

Gnostikai, daugelis pagonių ir net krikščionių manė, kad neišpasakomas, nepasiekiamas Dievas negalėjo turėti tiesioginių santykių su materialiu pasauliu, negalėjo jo sutverti. Todel išgal- vojo tarpininkus, kurie jungtu pasaulį su begaliniu Dievu. Pa- našią nuomonę ėmė skelbti ketvirtojo amžiaus pradžioje Arius, Aleksandrijos bažnyčios kunigas. Jis mokino, kad Jezus Kristus nėsąs tikras Dievas, lygus savo esybe Dievui Tėvui, bet buvęs jo sutvertas. Dievas Tėvas išaugštinęs Jezų Kristų, suteikęs

— 491

jam dievišką galybę ir per jį sutvėręs matomąjį pasaulį. Atmetus Ariui Jezaus Kristaus dievystę, amžinumą ir lygumą su Dievu Tėvu, reikėjo atmesti ir paslaptis švenčiausios Trejybės, Dievo Sunaus įsikunijimą ir žmonių giminės atpirkimą jo nuopelnais, tai gi krikščionių tikėjimo pamatines tiesas. Bet Ariaus mokslas delto ir tiko labai ką-tiktai įtikėjusiems pagonims, nenorintiems nulenkti savo proto prieš krikščionių tikėjimo paslaptis. Atrado jis daug šalininkų netiktai Aleksandrijoje ir tarp Lybijos vy- skupų, bet ir Azijoje. Aleksandrijos vyskupas Aleksandras, nesi- liaujant Ariui skelbti savo nuomonių, atskyrė jį nuo bažnyčios draugystės. Bet tai nesuturėjo naujo mokslo plėtimosi. Galin- gais Arijaus užtarytojais buvo du žymiu įtakingu vyskupu Eu- zebiju: Nikomedijos ir Palestynos Cezarėos. Tuo tarpu ciesorius Konstantinas, atėmęs ir Licyniaus rytų šalį, atvyko čionai su vil- timi, kad rytų šalies vyskupai padės jam visoje valstybėje tvirtinti krikščionių tikėjimą ir su nuliudimu sužinojo, kad patys vysku- pai nesutinka, ir tai del dalykų, kurie jam rodėsi menki. Tiktai vyskupas Hozijus tejtikino jį, kad Ariaus paklydimas užgauna pamatines krikščionių tikėjimo tiesas. Nutildymui ginčų Kon- stantinas ciesorius, susitaręs su papa Silvestru, sukvietė 325 me- tais į Nikeą visuotiną vyskupų susirinkimą. Bažnyčios istorijoje buvo tai pirmas toksai iškilmingas vyskupų susivažiavimas. Tarp atvykusių vyskupų buvo nemaža tokių, kurie tebeturėjo kančių ženklus iš persekiojimo laikų. Ciesorius patsai dalyvavo susi- rinkime. Nikeos susirinkimas pripažino Ariaus mokslą klaidingu ir įsakė visiems tikėti, kad Jezus Kristus yra tikras Dievo Sunus, lygus Dievui Tėvui ir vienos su juo esybės. Arius atsi- sakė pasiduoti susirinkimo nusprendimui ir buvo ciesoriaus iš- tremlas į Ilyriją.

Nikeos susirinkimo nusprendimas neužbaigė kilusiųjų ginčų. Arianai mokėjo atgauti ciesoriaus malonę ir, pasitikėdami jo už- tarimu, persekiojo katalikų vyskupus, stengėsi pašalinti juos iš vyskupijų ir pastatyti jų vietoje savo šalininkus. Šv. Atanazas ir kiti katalikų mokslo gynėjai buvo neteisingai apskųsti ciesoriui ir ištremti iš savo vyskupijų į tolimus kraštus. Ypatingai daug reikėjo katalikams nukentėti, viešpataujant Konstantino Didžiojo

A e

sunui Konstancii, karštam arianui ir smarkiam katalikų mokslo persekiotojui. Konstanciaus įpėdinis Julionas, norėdamas padi- dinti ginčus katalikų su arianais, leidė ištremtiesiems vyskupams sugrįžti į savo vyskupijas. Julionui persekiojant krikščionių tikė- jimą, ginčai šiek tiek nutilo. Patys arianai suskilo. 381 metais visuotinas Konstantinopolio susirinkimas dar kartą patvirtino ka- talikų mokslą apie Dievo Sunaus ir Šventosios Dvasios dievystę. Papai Damazui, su pagalba katalikiškai tikinčiojo ciesoriaus Teo- doziaus, pavyko suvienyti su bažnyčia daug arianų vyskupų. Baigianties ketvirtam amžiui, Ariaus herezija žymiai susilpnėjo ir pagalios pragaišo Romos valstybėje. Ilgiaus ji išsilaikė pas vo- kiečių tautas: gotus, longobardus, vandalus: ir kitas.

6) Pelagianai.

Ariaus herezija daugiaus buvo prasiplėtusi rytuose. Vaka- ruose ji mažai teturėjo šalininkų. Čionai daug daugiau blogo padarė kita herezija, platinama penkto amžiaus pradžioje Pelagiaus.

Gnostikai-manichiejai skelbė, kad žmogaus prigimtis esant visai pagedusi, žmogus nieko gero negalįs padaryti. Tuo mokslu daugelis krikščionių teisino savo palaidą gyvenimą. Prieš juos stodamas griežtos doros vienuolis Pelagius mokino, kad jokia pir- mųjų tėvų nuodėmė nesusilpninus ir nepagadinus žmogaus pri- gimimo, todel nereikalinga esanti žmogui ančprigimtinė Dievo pagalba, vadinama malone, ir žmogus galįs prigimtomis savo jiegomis užsipelnyti išganymą. Pelagiui atmetant pirmapradę nuo- dėmę ir Dievo malonės reikalingumą, tuo pačiu nebereikalinga darėsi malda, krikštas, Jezaus Kristaus įsikunijimas, kančios ir nuopelnai. Iš krikščionių tikėjimo bebutu likęs sausas deizmas, kokį XVIII amžiuje skelbė Ruso. Toksai mokslas, svetimas krikščionims, labai tiko pagonims, remiantiems dorą prigimtomis vien žmogaus jiegomis (stoicizmas).

Pelagiui iš Italijos persikėlus Afrikon ir ėmus čionai skleisti savo klaidingas nuomones, pirmiausiai stojo prieš jį mokytas Hiponos vyskupas šv. Augustinas. jisai iš savo gyvenimo pri- tyrimo žinojo žmogaus silpnumą ir Dievo malonės reikalingumą. Šv. Augustinas savo raštais išaiškino bažnyčios mokslą apie

< AA

malonės reikalingumą, pirmapradę nuodėmę, žmogaus prigimties pagedimą. Afrikos vyskupai, kartkartėmis perkratę susirinkimuose Pelagiaus mokslą, pripažino jį klaidingu. Susirinkimų nuspren-- dimus patvirtino Romos papos, ir šv. Augustinas teisingai galėjo parašyti tuos žodžius: „Roma prabilo, dalykas pabaigtas, tepa-- sibaigia ir paklydimas“. Pelagiaus šalininkų nedaug tebuvo, tais. klausimais daugiausiai užsiimdavo teologai, gyvenime pelagianis- mas neprigijo. 6) Nestorianai.

Dar nebuvo nutilę Afrikoje ginčai, Pelagiaus iššaukti, o jau,. rytų šalyje kilo nauja herezija. Konstantinopolio patriarkas Ne-- storius atskyrė Jezuje Kristuje dvi ypati: dieviškąją ir žmogiškąją. Per pamokslus pradėjo jisai skelbti, kad Dievo Sunus neprisiėmęs žmogaus prigimimo, bet gyvenęs tiktai Jezuje, Marijos sunuje,. taip, kaip žmogus gyvenąs kieno namuose arba vilkįs rubą. Todel ir Jezaus Kristaus kančia negalinti buti pripažinta Dievo Sunui, bet tiktai žmogiškajam Jezaus prigimimui. Marija nepagimdžiusi Dievo Sunaus, bet tiktai žmogų, todel negalima esą jos vadinti Dievo Gimdytoja. Tai-gi pagal Nestoriaus mokslą ne Dievas, bet kažikoks žmogus kentėjęs ir miręs ant kryžiaus, ir žmonių. giminės atpirkimo, į kokį tiki krikščionys, nė bute nebuvę.

Nestoriaus pamokslai padarė didelį papiktinimą Konstanti- nopolyje. Aleksandrijos patriarkas šv. Kirilius, išgirdęs apie Ne- storiaus paklydimą, tuojau pranešė Romos vyskupui šv. Celestinui, taip rašydamas: „Senovės bažnyčių paprotis reikalauja, kad tokie dalykai butu Tavo Šventenybei pranešami. Todel teikies nutarti tą dalyką, kad mums aišku butu, ar turime užlaikyti draugystę su Nestoriumi, ar ne“. Šv. Celestinas, surinkęs Romoje aplinkinius vyskupus, nusprendė, kad Nestoriaus mokslas heretikiškas, ir pa- reikalavo, kad Nestorius jį atšauktu. Tada Nestorius išprašė nuo ciesoriaus, Teodoziaus II sukviesti į Efezą visuotiną susirinkimą (431 metais). Papa nenorėdamas priešinties ciesoriui, sutiko ant susirinkimo sukvietimo, siųsdamas tečiau į Efezą savo atstovus, įsakė neleisti išnauja perkratinėti papos jau nuspręsto dalyko, bet reikalauti tiktai jo pildymo. Vyskupų susirinkimas Efeze priėmė: šv. Celestino nusprendimą, atskyrė Nestoriu nuo bažnyčios ir

2-5 5

atėmė jam vyskupystę. Nemažas tečiau Syrijos vyskupus skai- čius nepasidavė papos ir visuotino susirinkimo nusprendimui. Nestorianai, išginti ciesoriaus iš Romos valstybės, persikėlė į Per- siją ir patraukė į savo pusę Persijos katalikus. Persų, 0 paskui arabų karaliai leidė nestorianams liuosai išpažinti savo tikėjimą. Iš Persijos Nestoriaus mokslas buvo išsiplėtęs po Mezopotamiją, Arabiją ir pasiekęs net Indijos ir Kynų žemės. Dvyliktame am- žiuje buta visuose tuose kraštuose apie 120 nestorianų vyskupų. Pakliuvę turkų valdžion, nestorianai ėmė greitai gaišti, ir dabar vos beliko Kurdistane jų arti trisdešimties tukstančių.

d) Monofizitai.

Kova su Nestoriaus mokslu pastumė kai kuriuos į visai prie- šingą kraštutiniškumą — hereziją monotizitų. Pirmuoju jos platin- toju buvo Eutikis, Konstantinopolio vienuolyno viršininkas. Mokė iisai, kad Jezaus Kristaus ypatoje žmogaus prigimimas taip susi- liejęs su Dievo, jog palikęs nebeženklus. Anot to mokslo, Jezus Kristus nebuvęs žmogus ir neturėjęs žmogaus prigimimo, jausmų ir valios.

Konstantinopolio patriarkas Flavianas pasmerkė Eutikį, jis šaukėsi papos teismo, bet nesitikėdamas Romoje rasti užtarimo, gerinosi drauge ciesoriui Teodoziui ir Aleksandrijos patriarkui Dioskorui. Papa Leonas I, ištyręs visą dalyką, užtvirtino ir pagyrė Flaviano pasielgimą, atskiroje gromatoje į Flavianą išaiškino kata- likų mokslą apie du Jezaus prigimimu, dieviškąjį ir žmogiškąjį, ir to tiktai tereikalavo nuo Eutikio, kad jisai priimtu papos gro- matą ir tuo parodytu atšaukiąs savo paklydimą. Bet Eutikis nesu- tiko ir išprašė nuo ciesoriaus sukviesti visuotiną susirinkimą Cie- sorius Teodozius II paskyrė vietą susirinkimui Efeze ir užprašė į ji daugiausia Eutikio šalininkų, pirmininkavimą susirinkime pa- vedė puikybės pilnam nesusivaldančiam Aleksandrijos patriarkui Dioskorui, kurs, atvadinęs į bažnyčią sufanatizuotų vienuolių ir ka- reivių, privertė nugąsdintus vyskupus pasirašyti po dekretu, iš- teisinančiu Eutikį, atėmė vyskupijas katalikų vyskupams, patriarkas gi Flavianas taip smarkiai buvo sumuštas, kad netrukus pasi- mirė. Ciesorius Teodozius II. patvirtino visus to susirinkimo

2 Alu“

dekretus ir įsakė juos užlaikyti visoje valstybėje. Papa Leonas I, gavęs žinią, kaip buvo atliktas Efezo susirinkimas, išleidė raštą i vyskupus ir ciescrių, reikalaudamas atmainymo Efezo susirinkimo dekretų ir priėmimo savo gromatos į Flavianą. Ciesorius bet gi ne atšaukė savo įstato ir tiktai, mirus Teodoziui II, jo įpėdinis Marcionas pasirupino sugrąžinti bažnyčiai vienybę ir 551 metais sukvietė naują vyskupų susirinkimą į Chalkedoną. Tas susirin- kimas priėmė Leono | gromatą į Flavianą, pasmerke Eutikio mokslą, atskyrė nuo bažnyčios draugystės monofizitų vadą Dios- korą. Kada kai kurie Azijos vyskupai abejojo, ar papa patvirtino Chalkedono susirinkimo nusprendimus, ciesorius Marcionas abe- jojimui pašalinti prašė Leono I, kad išleistu tam tikrą raštą ir pa- skelbtu jį visose rytų bažnyčiose.

Bet nė papų, nė visuotino susirinkimo nutarimai neįveikė įsikarščiavusių heretikų atkaklybės labiausiai dėlto, kad mirus Mar- cionui, ciesoriai vėl pradėjo kišties į tikėjimo dalykus. Krikščio- nys pasidalijo į partijas ir vedė tarp savę piktinančius ginčus. Daugelį vyskupų vietų užėmė herezijos šalininkai. Konstanti- nopolio patriarkas Akacius visai buvo atsiskyręs nuo katalikų bažnyčios (Akaciaus schizma 484—519), ir taip per kelias dešim- tis metų visai buvo nutrukus vienybė tarp rytų ir vakarų bažny- čios. Tiktai 510 metais papai Hormizdai pavyko suvienyti su bažnyčia, padedant Justinianui ciesoriui, daugumą rytinių vyskupų. Sugrįžtantys į tikėjimo draugiją turėjo pasirašyti po Hormizdos formula, jog pasmerkią Nestoriaus ir Eutikio klaidas ir prisiketiną laikyties vienybės su papa. Daug vyskupų pasirašė po ta for- mula ir tuo paliko aiškų patvirtinimą Romos vyskupo valdžios | visoje bažnyčioje.

Bet daug monotfizitų nenorėjo išsižadėti savo klaidų. Mono- tizitai patraukė savo pusėn Armeniją, Syriją ir Palestyną. Kitu keliu, iš Aleksandrijos, monfizitų mokslas išsiplėtė po visą Aigiptą ir Abisyniją. Syrijos monotizitai vadinasi jakobitais, Aigipto — koptais. Paskui nuo monofizitų atskilo atskira monoteletų šaka. Libano kalnų monoteletai įgijo maronitų vardą.

Nestorianų, monofizitų ir monoteletų herezijos per 300 metų kurstė nepasibaigiančius savytarpius ginčus tarp krikščionių ry-

=

tuose ir taip nenaudingai aikvojo jų dvasios jiegas. Visiškai kitas buvo bažnyčios stovis vakaruose. Čionai ginčų dėl tikėjimo buvo daug mažiau. Bažnyčia visas savo jiegas galėjo sunaudoti įkvėpimu krikščioniškos dvasios naujai įtikėjusiosioms pagonių tautoms ir perdirbimui jų gyvenimo kaip to reikalavo Kristaus mokslas.

Bažnyčios tėvai.

Persekiojimo laiku, kada krikščionių tikėjimas plėtėsi dau- giausiai tarp prastų žmonių, maža tebuvo mokytų krikščionių rašytojų. Bažnyčiai įgijus liuosybę, žymiai padaugėjo turtingų ir apšviestų krikščionių skaičius. Atsirado tarp krikščionių daug rašytojų, kurie mokslu ir kalbos dailumu netiktai prilygo pagonių rašytojams, bet ir pralenkė juos.

Tas mokslo ir literaturos pražydimo laikas (830—460) turi savo ypa- tingas žymias, kurios jį skiria nuo pirmųjų amžių. Vakaruose bažnyčios. rašytojai berašo tikt lotyniškai, moksle beveik prilygsta rytų rašytojams, 0o- poezijoje net pralenkia juos. "Tečiau ir šiuo laiku vadovavimas moksle pa- lieka rytuose. Apologetika ligšiol stovėjusi priešakyje, užleidžia savo vietą polėmikai su heretikais. Išsivysto atskiros teologijos mokslo šakos, jos si- stematiškai pletojamos. Tečiau nuo penktojo amžiaus antrosios pusės prasi- deda mokslo kritimas, maža beatsiranda žymių mokslo vyrų (paskutiniai — Gregorius Didysis ir Jonas Damaskietis) Teologijos mokslo plėtojimąsi stabdė rytuose cezaropapizmas (ciesorių kišimasis į tikėjimo dalykus), vaka- ruose — laukinių tautų užpludimas.

a) Bytu bažnyčios tėvai,

Šv. Atanazas (296—373) dar „tebebudamas diakonu, va- žinėjo į visuotiną Nikeos susirinkimą, ir tada jau pasirodė didelis šv. Atanazo mokslas ir gilus tikėjimo tiesų supratimas. Tapęs Aleksandrijos vyskupu (328), buvo tvirčiausis katalikų tikėjimo gynėjas kovoje su arianais, kurie ką tiktai įmanydami darė, norėdami išverstu tą tvirčiausį bažnyčios šulą. Skundė jį ciesoriui, buk žavėjimams atkirtęs klieriko Arseniaus ranką, neleidžiąs vežti grudų į ciesoriaus sostapilį,:keliąs prieš ciesorių maištą. Nors tose skundose ne buvo tiesos nė kripšto, tai bet gi negelbėjo šv. Atanazo nuo heretikų spąstų. Už gynimą bažnyčios mokslo buvo jisai kelius kartus ištremtas į svetimas šalis arba turėjo

m

slapstyties savo vyskupijoje nuo persekiotojų. Budamas 46 me-

tus vyskupu, 20 metų praleidė ištrėmime. Bet ir svetur budamas,

nenustojo raštais tvirtinti bažnyčios. Julionas ciesorius išleidė

prieš šv. Atanazą mirties dekretą už tai, jog, jam viešpataujant,

drįsęs krikštyti augštos kilmės graikes.. Tokio pat dekreto susi-

laukė šv. Atanazas nuo Valenso ciesoriaus, karšto ariano. Šv.

Atanazas pergyveno visus savo persekiotojus ir amžiaus gale su-

grįžo į savo vyskupiją. - Prieš mirtį galėjo pasigėrėti savo vargais, susilaukęs bėveik visiško arianystės pragaišimo. Parašė apologiją

prieš pagonis, daug polemiškų raštų prieš arianus. Jo raštai pa-* :sižymi kalbos aiškumu ir griežtumu:.

Šv. Bazilius (330—379), vadinamas Didžiuoju, gimė Kapa- dokijuje iš turtingų ir dievobaimingų krikščionių tėvų. Ėjo mokslus Cezareoje, Konstantinopolyje ir Atenuose ir, nors klausė pagonių mokytojų ir matė aplink save palaidą didelių miestų gy- venymą, išlaikė karštą tikėjimą, kurį buvo iš namų išsinešęs. Šv. Gregorius, šv. Baziliaus prietelius ir mokslų draugas, rašo apie šv. Bazilių, jog, budamas Atenuose, nežinojęs kito kelio, kaip tiktai į mokyklą ir bažnyčią. . Pabaigęs mokslus, šv. Bazilius sugrįžo į gimtinį miestą ir norėjo, sekdamas savo tėvo pėdomis, užsiimti iškalbos mokymu, bet paskui, paklausęs savo sesers pa- tarimo, pasiketino tapti vienuoliu. Pažinti vienuolių gyvenimui aplankė Syrijos, Palestynos ir Aigipto tyrumas, kame gyveno di- deli atsiskyrėlių buriai. Arti prisižiurėjęs į jų gyvenimą, įsiti- kino, kad nėra jame geros tvarkos. Sugrįžęs į tėviškę, surinko aplink save vienuolių burį, sutaisė juos į tam tikrą draugiją ir parašė jai įstatus, kurių turi laikyties. Tų įstatų ligšiol tebesilaiko rytų bažnyčios vienuolynai (bazilionai). Išrinktas į Neocezareos vyskupus, šv. Bazilius parodė didelę drąsą, gindamas bažnyčios mok- slą. Kad prefektas Modestas norėjo patraukti jį į arianų pusę, ir gąsdino ištrėmimu, šv. Bazilius atsakė, kad ištrėmimas nėsąs jam baisus, dėlto kad visas pasaulis esąs jam tėviškė. Kad prefektas gasdino mirtimi, šv. Bazilius atsakė: „užmušdamas gera tiktai man padarysi“. — „Dar niekas su manimi taip drąsiai nekalbėjo“, tarė Modestas. „Tai turi buti neanttikai ant vyskupo“, tarė šv. Bazilius. Iškalba šv. Bazilius prilygsta garsiausiems visų amžių

,

L gt

pamokslininkams. Parašė dvi knygi prieš arianus, daug pa- mokslų, paidagogikos ir asketikos raštų. Jo raštai del kalbos gražumo buvo skaitomi net pagonių. Šv. Bazilius tai daugiausiai praktikos veikėjas, romėnas tarp graikų. Davė įstatus vienuoliams, sutvarkė liturgiją. Atsižymėjo labdarybe. Cerareoje pastatė daug namų pavargėliams priglausti.

Šv. Jonas (343—404), dėliškalbos gražumo vadinamas Auksa- burniu, gimė Antiokijoje iš turtingų tėvų. Išėjęs mokslus gar- siojo to miesto mokykloje, užsiėmė ten pat iškalbos mokymu. Paskui, ilgėdamasis dievobaimingo gyvenimo, išėjo į tyrus. Par- ėjęs į žmonių draugystę, apsikrikštydino ir užsiėmė teologijos mokslu. . Buvo pašvęstas kunigu. Pragarsėjo Antiokijoje pamokslais, kurių klausytu susirinkdavę žmonių didžiausios minios. Ciesorius Arkadius parkvietė šv. Joną į Konstantinopolio vyskupus. Budamas ciesoriaus miesto vyskupu, šv. Jonas savo šventumu ir rugestingumu apie žmonių išganymą įgijo didelę gerų katalikų meilę, bet drauge ir neapykantą kai kurių didžiunų dvariškių, kuriuos dažnai per pamokslus draudė nuo nedorų darbų, neužtilėjo nei ciesorienės piktinančio elgimosi. Del to buvo ištremtas iš Konstantinopolio. Bet miesto .- gyventojams padarius maištą, ciesorius turėjo išklausyti žmonių reikalavimo ir ir sugrąžinti mylimąją jų ganytoją. Tečiaus netrukus šv. Jonas vėl buvo ištremtas ir tą kartą jau į tolimiausį kraštą. Ėjo pėsčias. Nuvargintas kelionės sunkumu ir nežmogišku su juo kareivių ėlgimuosi pasimirė kelyje. Jo paskutiniai žodžiai buvo: „teesti garbė Dievui už viską. Amen.“ Paliko labai daug raštų, ypa-

tingai pamokslų, stenografiškai jam bekalbant užrašytų.

Šv. Gregorius Nazianzietis (326—389), šv. Baziliaus artimiausias draugas, budu visiškai buvo į jį nepanašus, prak- tikos veikėju nebuvo. Užtai mokslingu tikėjimo tiesų išaiškinimu pralenkė kitus rašytojus ir užsipelnė teisingai teologo vardą. Šalindamasis nuo šio pasaulio rupesčių, žymią Salį savo amžiaus praleido tyruose. Pragarsėjo pamokslais. Išrinktas buvo Konstantinopolio vyskupu, bet kilus del jo nesutikimams, atsižadėjo tos vietos. Pabaigė am-

Bažnyčios Istorijos 4

— 50 —

žių savo dvare, užsiėmęs literatura, atsidavęs askezai. Žinomas dar kaipo poetas. Sudėjo daug dvasiškų giesmių.

0) Vakarų bažnyčios tėvai.

Šv. Ambrozius (333—397), augšto viršininko sunus, iš- ėjęs mokslus Romoje, buvo pradžioje advokatu, paskui Ligurijos krašto viršininku. Mirus Mediolano vyskupui, arianų šalininkui, kad kunigai ir žmonės susėjo naujo vyskupo rinktu, atvyko ir šv. Ambrozius, kaipo krašto viršininkas, tvarkos palaikytu tokiame susirinkime ir visai netikėtai buvo išrinktas vyskupu. Ciesoriui Valentinianui užtvirtinus tą išrinkimą, šv. Ambrozius, kad ir ne- noroms, prisiėmė ant savęs nukritusią naštą, apsikrikštydino ir po aštuonių dienų pasišventydino vyskupu. Tapęs vyskupu savo nemažus turtus paliko pavargėliams šelpti ir visai atsidavė savo priedermių pildymui. Buvo įtakingiausia ypata vakarinėje impe- rijos dalyje, savystovis, drąsus, nesilenkė prieš jokias sunkenybes. Turėdamas labai išlavintą priedermių jausmą, visados stojo teisės ir teisybės pusėje. Ciesorienei Justynai reikalaujant, kad“ aria- nams butu atiduota viena Mediolano bažnyčia, atsakė, kad vys- kupui nepriderį dalyti heretikams katalikų bažnyčių. Netruko šv. Ambroziui drąsos bausti už blogus darbus net paties cieso- riaus. Teodozius Didysis, užsirustinęs ant Tesalonikos gyventojų, liepė išžudyti didelę jų daugybę, nežiurėdamas, kas kaltas, kas nekaltas. Kada paskui ciesorius, budamas Mediolane, Velykų šventėse buvo beeinąs į bažnyčią, sutiko jį prie bažnyčios durių šv. Ambrozius ir neįleidė į vidų, bet įsakė pirma daryti viešą at- gailą už savo kaltybę. Ciesorius pasidavė šv. Ambroziaus rei- kalavimui.

Šv. Baziliaus, šv. Jono Auksaburnio ir šv. Ambrožiaus pavyzdžiai pa- rodo, kaip anais jau laikais buvo didelė ir draugijai naudinga vyskupų valdžia. Pas pagonis ciesoriaus valdžia buvo už viską augščiau statoma. Katalikų gi vyskupai turėjo užtektinai drąsos ir nuo ciesorių reikalauti Dievo priesakų užlaikymo ir bausti juos už jų peržengimą. Taip bažnyčia valdė ciesorių sauvalią ir gynė žmones nuo jų neteisingo prispaudimo.

Užimtas įvairiais bažnyčios ir valstybės reikalais, Ambrozius rasdavo dar laiko netiktai papildyti savo mokslui teologijoje, bet

kai Žo

ir rašyti. Vertė arba perdirbinėjo krikščionių graikų raštus, pri- taikydavo prie krikščionių gyvenimo pagonių rašytojų mintis. Daugiausiai žiurėjo praktikos tikslų. Originalis asketikos raštuose. Garsus pamokslais. Palaikė ir sutvarkė bažnytinį giedojimą. Patsai parašė nemaža giesmių.

Šv. Ambroziui reikia iš dalies pripažinti šv. Augustino at- virtimas.

Šv. Augustinas (354—430) prideri prie žymiausiųjų baž- nyčios tėvų. (Gimė. Afrikoje Sagastos mieste iš tėvo pagonies ir motynos krikščionės šv. Monikos. Eidamas mokslus dideliuose miestuose, neišsisaugojo jaunystės nupuolimų. Buvo ji privilio- jusi manikiejų sekta, girdamasi, kad duodant pilną tiesos pažinimą. Šv. Augustinas dešimtį metą prisilaikė manikiejų, bet paskui pa- matęs, kad jie patys mažai ką teišmano apie svarbiausiuosius žmogaus gyvenimo klausimus, atsitraukė nuo jų. Gyvendamas Kartagene, pragarsėjo kaipo geras iškalbos mokytojas, todel jieš- kodamas platesnės vietos, persikėlė į Romą, paskui gavo vietą iškalbos mokytojo Mediolane. Čionai, neatrasdamas niekur nu- siraminimo, pradėjo vaikščioti klausytu šv. Ambroziaus pamokslų kurie atidarė jam akis ir atvedė į katalikų bažnyčią. Apsikrikš- tydinęs ir pametęs iškalbos mokinimą, sugrįžo į savo tėviškę ir, apsigyvenęs savo dvare, atsidavė maldai ir mokslui. Paskui tapo Hiponos vyskupu. Vispusiškai išlavintas, šviesaus aštraus proto, turtingo giliomis mintimis, kurias: reiškiai išdėsto, šv. Augustinas užima pirmą vietą tarp vakarinių bažnyčios tevų. Parašė labai daug įvairių knygų, šv. Rašto išaiškinimų, pamokslų. Kaipo ra- šytojas turėjo labai didelę įtaką netiktai į savo laiko žmones, bet ir paskesniais amžiais.

Šv. Hieronimas (342 — 420) gimė Dalmacijoje. Romoje mokinosi retorikos, tyrinėdamas senovės rašytojus. Padauginimui savo žinių tų amžių papročiu aplankė įvairius svetimus kraštus. Syrijos mieste Antiokijoje mokinosi graikiškos kalbos ir teolo- gijos. Išėjęs į tyrumą gyveno vienuoliškai, skaudžiausiame as- ketizme, drauge mokindamas hebraiškos kalbos. Konstantinopo- lyje klausė išguldinėjimo garsiausio teologo Gregoriaus Nazian-

4*

no

zėno. Sugrįžęs Romon, kai-kurį laiką buvo papos Damazo se- kretoriumi ir patarėju. Butu galėjęs tapti jo įpėdiniu, bet savo raštuose plakdamas blogą gyvenimą augštesniųjų Romos gy- ventojų luomų, sukėlė juos prieš save ir mirus Damazui pasi- traukė iš Romos ir persikėlė į rytus. Aplankė Aigipto vienuo- lius ir pagalios apsigyvenęs tarp vienuolių Palestynoje, atsidavė mokslui. Mokėsi aramaiškos kalbos, tyrinėjo šv. Raštą.

Šv. Hieronimas mokyčiausias iš visų tevų, nors. ir ne taip genialis ir originalis kaip šv. Augustinas (Vir trilinguis). Del mokslo visoko atsižadėjo. Buvo didelis žinovas senosios litera- turos. Be galo darbštus (Jo obalsis: labor omnia vincit impro- bus). Rašė labai daug. Išvertė iš hebraiškos į lotyniškają kalbą šv. Raštą, parašė sunkesniųjų jo vietų išaiškinimą. (Geruosius graikiškus rašytojus vertė į lotynų kalbą. Buvo labai tvirtų ka- talikiškų įsitikinimų. Parašė pirmas bažnytines literaturos istoriją. Labai neapkentė heretikų ir savo raštuose skaudžiai su jais pole- mizavo. į .

Šv. Gregorius Didysis (540—604) gimė Romoje iš tur- tingos senatorių giminės. Išėjęs mokslus gavo Romoje augšto viršininko (pretoriaus) vietą. Bet mylėdamas vienuolišką gyve- nimą, atsižadėjo turtų ir garbės ir, pasistatęs vienuolyną, gyveno jame. Septynerius metus buvo papos pasiuntiniu Konstantinopo- lyje, paskui savo vienuolyno viršininku, pagalios išrinktas papa (590). Budamas papa, šv. Gregorius nepermainė savo gyvenimo budo, prie kurio buvo pripratęs vienuolyne. Konstantinopolio vyskupas tuomet ėmė savinties visuotino patriarko vardą. Gregorius rodydamas nuolaidumo pavyzdį, vadino save „Dievo tarnų tarnu“ (servus servorum Dei) Tą titulą ir dabar papos tebevartoja. Šv. Gregoriaus darbštumas ir rupestingumas apėmė visą bažnyčią. Pasiuntė Evangelijos skelbėjų į Angliją atvestu to krašto prie katalikų tikėjimo. Pataisė bažnytinį giedojimą. Pataisė ir suderino bažnyčios apeigas. Gynė valstiečius, sunkiai spaudžiamus ciesoriaus valdininkų. Bažnyčios brangenybes vartojo belaisviams išpirkti. Rupinosi įvesti geresnį ukį ir tvarką papų žemėsė. Mėgo tvarką, drausmę, teisybė. Laikomas pirmuo-

=—OS

ju bažnyčios valstybės steigėju. Parašė daug raštų, daugiausia apie praktikos dalykus.

Plėtimasis katalikų tikėjimo už Romos valstybės sienų.

Krikščionių tikėjimas pirmaisiais trimis amžiais plėtėsi dau- giausiai Romos viešpatystėje. Išturėjęs tenai ilgą kovą su pagonyste, pagalios nuveikė ją ir ne tiktai paliko viešpataujančiu Romos valstybėje, bet pasiekė ir svetimų kraštų, esančius už Romos valstybės sienų.

a) Azijoje.

Armėnų šalis, suseinanti su Mažaja Azija, kur nuo pat krikščionystės pradžios susitaisė daug krikščionių draugijų, anksti susilaukė Kristaus mokslo apsakinėtojų. Jau pirmame amžiuje buvo pas armėnus krikščionių. Visą tautą su karaliu Tiridatu galutinai atvedė prie Krištaus šv. Gregorius, vadinamas Apšvie- tėju. Baigianties ketvirtam amžiui, armėnų patriarkas Mezropas sudėjo armėnams abecėlę ir išvertė į jų kalbą Šventąjį Raštą. Taip gražiai bepražystantis Kristaus tikėjimas pas armėnus ėmė umai gaišti, kad penktame amžiuje Armėnija pateko persų karalių valdžion. Armėnų bažnyčia, prispausta persų ir atskirta nuo kitų kraštų katalikų, susilpnėjo ir drauge su Syrijos bažnyčiomis priėmė monotizitų hereziją, kurią ir ligšiol tebeišpažįsta. Armė- nai monotfizitai turi savo patriarką, gyvenanti Edžmiadžine (Kau- kaze). Armėnų dalis penkioliktame amžiuje susivienijo su kata- likų bažnyčia. Susivienijusiųjų armėnų patriarkas gyvena Kon- stantinopolyje. Katalikai taipogi armėnai, gyvenantys Galicijoje. Turi jie savo arkivyskupą Lvove.

Iš Armėnijos katalikų tikėjimas ketvirtame amžiuje ir paskui išsiplėtė tarp Kaukazo tautų, visųpirma / bev ijo je (dabartinėje Gruzijoje ir Georgijoje). Pirmąja Kristaus mokslo apsakinėtoja buvo čionai tarnaite Nunija, kuri šventu savo gyvenimu ir stebu- klais atvedė prie Kristaus Iberijos karalių ir karalienę (apie 326). Vyskupai ir kunigai, parkviesti iš Romos valstybės, išmokė tikro-

8

jo tikėjimo gyventojus visos Iberijos ir kitų Kaukazo kraštų, kaip antai Šitvano, Dagestano, Imeretijos, Mingrelijos. Krikščio- nių tikėjimas išsilaikė čionai lig VIII amžiui, paskui buvo išnai- kintas arabų, kurie, užkariavę Kaukazą, primetė jo gyventojams Magometo mokslą. Tiktai Gruzijos ir Georgijos gyventojai te- paliko katalikais.

Iš Armėnijos ir pasienių Romos valstybės krikščionių tikė- jimas įsiskverbė į Pevsij4 ir ketvirtame amžiuje turėjo jau tenai daug išpažintojų. Nikeos susirinkime dalyvavo Persijos vysku- pas. Tolesnį betgi jo išsiplėtimą suturėjo smarkus ir ilgas persekiojimas (prasidėjo 342 m.). Persijos karaliai, be perstojo kariaudami su Romos ciesoriais, laikė krikščionis Romos valsty- bės šalininkais, o savo priešininkais ir todel smarkiai juos žudė. Tas persekiojimas su pertraukomis tęsėsi per 300 metų ir savo šmarkumu prilygsta krikščionių persekiojimui Romos valstybėje. Prie Šapuro I (309—381) nukankinta 16000 krikščionių. Kata- likų bažnyčia Persijoje išgaišo. |,

V) Afrikoje.

Ketvirtame amžiuje įtikėjo į Kristų Abisynijos gyventojai. Pirmaisiais to krašto apaštalais buvo du tyriečiu, (Frumencius ir Edezius), kuriuodu įgijusių Abisynijoje karaliaus malonę, jam mirus, tapo sosto įpėdinio Aizano augintojais ir karalystės už- veizėtojais. Šv. Atanazas, Aleksandrijos patriarkas, gavęs žinią apie katalikų tikėjimo pradžią Abisynijoje, pašventė Frumencių to krašto vyskupu. Netrukus visa karalystė priėmė Kristaus mokslą. Abisynijos vyskupai priklausė nuo Aleksandrijos patri- arkų, todel su jais drauge atsiskyrė nuo katalikų bažnyčios ir priėmė monotfizitų hereziją.

c) Europoje,

Germanų tautos.

Sienos Romos valstybės Europos žiemiuose buvo Reinas ir Dunajus. Toliau į žiemius nuo tų dviejų upių tęsėsi plotai, miškais apaugę ir neprieinami romėnams. Gyveno juose mažai

is

težinomos romėnams tautos, vadinamos bendru germanų var- du „Tos tautos liuosos, pilnos drąsos, doriškai sveikos, seniai jau veržėsi į Romos valstybę, jieškodamos joje karo garbės, lengvo pelno ir naujų vietų apsigyventi turtingose pietų šalyse. Kol dar tebeklestėjo senoviškos romėnų doros, suteikusios jiems viešpatavimą visame pasaulyje, tol dar galėjo jie atsispirti germa- nams. Bet jau Jezaus Kristaus užgimimo laiku ženkli buvo neišvengiama Romos valstybės pragaištis. Romėnai, pasiekę augščiausį galybės laipsnį, prarado senoviškas savo doras. Krikščionių tikėjimas tam kartui sudrutino pagonių gyvenimo doros pamatus, bet nebegalėjo išgelbėti nuo pražuvimo valstybės, valdomos pagoniškais įstatais. Viešas gyvenimas paliko pago- niškas. Romėnai įšsigimė, pripratę prie lengvo palaido gy- venimo, nebemėgo užsiimti darbu, mokslu, arba ginti tėvynę.

Žiemiuose artimiausiais Romos valstybės kaimynais buvo gotai, tauta didelė ir narsi, užėmusi plačius plotus padunajuose. Del tankių gotų santikių su Romos valstybė tarp jų anksti pra- siplėtė krikščionių tikėjimas. Ciesorius Valensas ketvirtame amžiuje patraukė visus gotus į arianystę, kurią jie paskui pa- skleidė tarp kitų germanų tautų: alanų, svevų, burgundų, vandalų, longobardų. Ketvirtojo amžiaus pabaigoje vakarinių gotų arba vestgotų vadovas Alarichas apleidė Dunajaus pakraščius, su visa savo tauta persikėlė į vakarus ir užkariavo Italiją. Nugąstis apėmė Italijos gyventojus, per tiek šimtų metų nemačiusius priešininkų savo krašte. Alarichas apgulė Romą, kuri pradžiojė pinigais atsipirko nuo gotų, bet paskui turėjo jiems pasiduoti (410). Tris dienas gotai plėšė miestą. Iš viso pasaulio sunešti Romon turtai, auksas, sidabras ir kiti brangųs daiktai atiteko Alaricho kareiviams. Netrukus mirus Alarichui, gotai pasitraukė iš Italijos ir, užkariavę pietų Galiją ir Ispaniją, įsteigė tenai savo valstybę.

Tuo pačiu laiku kitos germanų tautos, alanai, svevai, burgundai ir vandalai įsilaužė vakaruose per Reiną į Romos valstybę ir, nuterioję Galiją, atsidurė Ispanijoje. Vandalai neilgai teužtruko Ispanijoje, perplaukė per jureės ir apsigyveno žiemių Afrikoje.

P B6, 2

Vestgotams išėjus iš Italijos, atvyko tenai gerulių vadas Odoakras, kurs prašalino nuo sosto paskutinį Romos ciesorių Romulą Augustulą ir tapo patsai Italijos karaliumi 476 metais. Tie metai laikomi paskutiniais metais Romos ciesorystės. Kon- stantinopolio ciesoriams bepaliko rytinė ciesorystės pusė ir, nors jie dar vadino save Romos ciesoriais, tikros valdžios Romoje ir visoje Italijoje nebeturėjo.

Konstantinopolio ciesorius Zenonas, patsai nebeįsigalėdamas atimti Italijos nuo Odoakro, pasiuntė tam tikslui ostgotus (ryti- nius gotus). Ostgotų karalius Teodorikas pergalėjo Odoakrą ir, atėmęs nuo jo Italiją, įsteigė tenai savo karalystę. Taip ant va- karinės Romos ciesorystės griuvėsių įsikurė germanų tautos. Italijoje atsirado ostgotų karalystė, pietinėje Galijoje ir Ispanijoje vestgotų, Galijos rytuose burgundų, Afrikoje vandalų.

Visos tos naujai įsikurusios valstybės neturėjo ilgos tver- mės. (Germanų tautos, susidurusios su daug apšviestesniais už save romėnais, pasidavė jų įtakai, bet, pasiduodamos svetimai įtakai, priėmė tiktai blogasias Romos apšvietimo pusės. Arianystė, kurią išpažino gotai, vandalai ir burgundai, mažai kuo skyrėsi nuo pagonystės ir negalėjo jiems suteikti tvirto doram gyvenimui pamato. Katalikai, persekiojami germanų del tikėjimo, nekentė savo pergalėtojų ir laukė tiktai patogios valandos nu-i- kratyti nemeilų jungą arba permainyti jį lengvesniu. Tos valan- dos neilgai jiems tereikėjo laukti.

Žiemių Galijoje augo nauja valstybė — frankų, tautos taip-pat germanų kilmės, bet tebesančios dar pagoniška. Frankų karalius Klodvigas, paklausęs savo žmonos Klotildos prikalbinė- jimo, tapo kataliku (495) ir tuo pasidarė daug artimesnis visiems Galijos gyventojams katalikams, negu vestgotu ir bur- gundų karaliai, išpažįstantys Ariaus hereziją. Remdamasis kata- likais, Klodvigas lengvai pergalėjo vestgotus ir burgundus ir jų karalystes suvienijo su savo. Sugriuvus vestgotų ir burgundų karalystėms, pragaišo Galijoje arianystė, išaugo-gi didelė ir tvirta katalikiška frankų valstybė.

Pragaištis buvo lemta ir visoms kitoms arianų tautoms. Vandalai, smarkiai persekiodami katalikus, sukėlė prieš save

OT =

visuotiną neapykantą. Ja pasinaudojo Konstantinopolio ciesorius Justinianas. Jo kariuomenė išvieno su Afrikos katalikais išgrio- vė vandalų karalystę. Afrika vėl pasidarė Romos ciesorystės provincija. Nuveikęs vandalus, Justinianas atgręžė savo ginklą prieš ostgotus ir išvarė juos iš Italijos, kuri vėl sugrįžo Konstantino- polio ciesorių valdžion. Tokiu budu Justinianas paskutinį kartą suvienijo savo valdžioje daugumą senovės Romos ciesorystės kraštų, nors ir neilgam.

Į Italiją atvyko nauja germanų tauta, longobardai, ir įkurė čionai savo valstybę. Galija paliko prie frankų, Ispanija prie vestgotų. Taip germanų tautos pasidalijo žemėmis vakarinės Romos ciesorystės ir ant visados jose užsigyveno.

Bažnyčia — tautų auklėtoja.

Sugriuvus vakarų Romos ciesorystei, regejos, jog pragaišo visai romėnų kultura, ištikrųjų gi gaišo tiktai senovės pagonystės dvasia. Naujos tautos augo po bažnyčios sparnais, penimos jos mokslu. Prasideda vakarų Europos kraštuose naujas gyvenimas, statomas Kristaus mokslo pamatais. Užpludus laukinėms tau- toms, tame nelaimių tvane bažnyčia pirmoji stojo ginti ramiųjų gyventojų. Germanams apgulus pilį, vyskupas pirmas pradėdavo tarybas su apgulančios kariuomenės vadovais, atsipirkdamas baž- nyčios brangenybėmis ir tuo gelbėdamas visą miestą nuo plėšimo. Vyskupai nebėgdami, bet palikdami savo vietose, priduodavo drą- sos ir ramumo visiems gyventojams. (Gražų pavyzdį paliko šv. Augustinas, patsai palikdamas apgultoje Hiponoje ir kitus ragin- damas palikti. Kunigas, esą, turi arba su savo žmonėmis gel-. bėtis arba su jais drauge žuti. Skaudžios drausmės, viešos atgailos darbais bažnyčia mokino laukines tautas susivaldymo. Dažniausiai buvo vartojami skaudus pasnikai, bet vietomis buvo uždedama ir belaisvių paliuosavimas, kelių, tiltų taisymas, triobų atstatymas, šelpimas del karo suvargusių „sodiečių. Merovingų laikai labai tamsųs, daug karų ir savytarpių žudymų. Bet tie laikai labai turtingi ir šventaisiais. Žmonės buriais grudosi į vienuolynus. Augštai buvo statoma skaudi askeza, bet bran- ginta ir artimo meilės darbai. Belaisviai ir vergai buvo išper-

A a

kami. Bažnyčia laikė savo priederme užtarti sunkų vergų stovį, lengvinti padėtį prispaustų ukininkų.

Sunkus buvo darbas iškarto palenkti laukines, prie karo pri- pratusias tautas į naują gyvenimą. Vyskupai, negalėdami iškarto atmainyti pagonių papročių, stengėsi juos nekenksmingais pada- ryti, priduodami jiems krikščionišką reikšmę, daugelį dalykų tole- ruodami ir tame toleravime net pertoli kartais eidami. Ilgą dar laiką apkrikštytos laukinės tautos laikėsi savo papročių, karuose įgytų, kol po bažnyčios įtaka sušvelnėjo jų šiurkštus budas, kol atprato nuo plėšimo ir išmoko ramiu darbu taisyties geresnį gyvenimą.

Irlandija.

Irlandijos apaštalas buvo šv. Patrikas, gimęs Galijoje (387). Šešioliktais metais savo amžiaus buvo jisai pagautas ir išvežtas į Irlandiją, kame per šešerius metus ganė vieno pono bandą. Daug tada prityrė vargo, pagalios pavyko jam ištrukti iš nelai- svės ir išbėgti namon. Bet ir į tėviškę jam sugrįžus, stovėjo nuo- latos jo atmintyje Irlandija, ir kažikoksai balsas šaukė jį į tą kraštą, paskendusį pagonystėje. Išėjęs mokslus Galijos vienuo- lyne, šv. Patrikas pagrįžo į Irlandiją krikščionių tikėjimo garsintu (432), ir taip jam klojosi jo apsakinėjimas, kad trumpu laiku visas kraštas įtikėjo į Kristų. Naujas mokslas krito Irlandijoje į gerą - dirvą ir atnešė gausų vaisių. Irai iškarto tapo karštais katali- kais, ir jų tėviškė teisingai užsipelnė šventųjų šalies vardą. Šv. Patrikas ir jo mokiniai įsteigė Irlandijoje daug vienuolynų, ku- riuose gražiai pražydo krikščionių mokslas ir šventenybė. Pri- gimtas irams noras keliauti neleidė Irlandijos vienuoliams ilgai vienoje vietoje nurimti. Daug jų atsidurė Galijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje, įkurė tuose kraštuose vienuolynų, iš jų skleisdami po visą apylinkę krikščionių. mokslą ir apšvietimą.

Iš Irlandijos taipogi krikščionių tikėjimas prasiplėtė Šotlan- dijoje. —

„Anglija.

Į pietus nuo skotu gyveno britai. Jų kraštas kitą kartą priderėjo prie Romos valstybės, todel čionai dar antrame amžiuje buvo įsėtas krikščionių mokslas. Iki ketvirtam amžiui visas kraštas buvo jau priėmęs katalikų tikėjimą. Ketvirtojo amžiaus pradžioje Romos kareiviai, reikalingi ciesoriams kituose kraštuo- se, išėjo iš Britanijos: Tuo pasinaudojo piktai ir skotai, žieminiai britų kaimynai, ir pradėjo juos užpuldinėti. Britai nebeišsigalė- dami patys ginties, parsikvietė pagalbon iš Germanijos anglus ir saksus, garsius kariška drąsa (449) Anglo-saksai del ginimo apgynė britus nuo piktų, bet ir patys nebegrįžo į savo tėviskę ir, apsigyvenę britų krašte, užėmė jų: žemę. Britai, iš visur suspausti, pasitraukė į Valijos kalnus arba persikėlė i Galiją (Britanija). Taip anglo-saksams įsikurus Britanijoje, pragaišo tame krašte krikščionių tikėjimas. Tarp užkariautų britų ir pergalėtojų „anglo-saksų buvo didėlė neapykanta, todel britai nieko nepadarė katalikų tikėjimui tarp anglo-saksų praplatinti.

Evangelijos šviesa tepatekėjo anglosaksams tiktai šeštame amžiuje ir tai ne nuo artimiausių jų kaimynu britų ir skotų, bet iš tolimo Romo. Šv. Gregorius Didysis, dar papa- nebudamas, labai rupinosi anglo-saksų atvertimu. Patsai negalėdamas eiti jiems apsakinėtu krikščionių mokslo, tapęs papa, pasiuntė šv. Augustiną su 40 benediktinų. Šv. Augustinas su savo drau- gais atvyko į Angliją (597). Pirmas priėmė katalikų tikėjimą su 10000 savo kareivių Kento karalius Ftelbertas, prikalbėtas savo žmonos Bertos krikščionės. Kentas pasidarė centras, iš kurio krikščionių tikėjimas toliau plėtėsi. Kiti karaliai leidė ateiviams liuosai garsinti Evangeliją. Malonus benediktinų budas ir šventas ių gyvenimas patraukė anglo-saksus prie krikščionių tikėjimo. Anglo-saksų karaliai su savo žmonėmis krikštydinos už kits kito, ir, praslinkus aštuonioms dešimtims metų nuo šv. Augustino at- vykimo į Angliją, visas jau kraštas buvo krikščioniškas. Kristaus mokslas suminkštino smarkų anglo-saksų budą. Kaip Irlandijoje, taip ir Britanijoje labai prasiplatino vienuoliškas gyvenimas. Sep- tintamie ir aštuntame amžiuje įstojo į vienuolynus daugiau negu 30 žmogysčių iš karalių giminės. Prie vienuolynų įtaisytos mo-

LL —

kyklos platino apšvietimą. Pragarsėjo savo mokslingumu šv. Beda (f 735), viso viduramžio mokytojas, parašiusis pirmą Anglijos istoriją. Anglija greitai žengė pirmyn civilizacijos keliu.

Vokiečių tautos.

Krikščionių tikėjimas iki penktojo amžiaus pradžios (tautų kilnojimosi) buvo prigijęs visuose kraštuose į pietus nuo Reino ir Dunajaus, bet del tautų kilnojimosi pasidariusieji karai jį beveik visai sunaikino pareiniuose ir padunajuose. Karingos germanų tautos nelabai buvo linkusios prie ramybės mokslo, skelbiamo krikščionių tikėjimo. Nepasitikėjo jos frankais krikščionimis, delto kad frankai buvo jų priešininkai. Pirmieji Evangelijos skelbėjai vokiečių tautoms buvo Irlandijos vienuoliai. Šv. Kolumbas ir šv. Galius garsino Evangeliją Šveicarijoje apie Bodeno ežerą, Šv. Severynas Dunajaus pakraščiuose, šv. Vilijamas Vircburgo apy- gardoje, šv. Emeranas Regensburgo, šv. Rupertas Saleburgo apy- gardoje, Vestfalijoje du broliu Evaldu. Bet irų vienuoliai buvo labai išsiblaškė, nebuvo tarp jų organizacijos, todel ir evangeli- zavimo darbo tarp vokiečių negalėjo jie atlikti sistematiškai. Tik- masis vokiečių apaštalas buvo šv. Bonifacas. Gimė jisai Anglijoje (675) ir vadinosi Vinfirydas. Išėjo mokslus Anglijos vienuolyne ir paskui pats tapo vienuolyno mokyklos mokytoju. Jo išguldi- nėjimų klausytu susibėgdavę aplinkinių vienuolynų mokiniai, ne vienas vienuolynas norėjo išsirinkti šv. Bonifacą savo viršininku, bet dievobaimingam vyrui kas kitas rupėjo. Didžiausis jo troš- kimas buvo nešti Evangelijos mokslą tiems, kurie dar jo nebuvo pažinę. Kai-kurį laiką šv. Bonifacas darbavosi drauge su šv. Vili- brordu pas iryzus. Paskui, gavęs nuo papos pasiuntimą, išėjo garsintu Evangelijos vokiečiams. Kartkartėmis aplankė Turingiją, Bavariją, Hesiją, visur savo apsakinėjimu patraukdamas pagonių burius prie krikščionių tikėjimo. Įsteigė tuose kraštuose daug vyskupijų ir vienuolynų, tarp kurių garsiausis Fuldos. Iš Anglijos parsikvietė pagalbon benediktinų, kurie, nebtekus šv. Bonifaco, toliaus varė jo pradėtąjį darbą. Šv. Bonifacas tris kartus važinėjo į Romą pasikalbėtu su papa apie vokiečių bažnyčios dalykus. Papa pašventė šv. Bonifacą vokiečių vyskupu (723), padarė Mainco

rija

arkivyskupu ir visų vokiečių metropolitu (748). Bet šv. Bonifacui nerupėjo garbė, nejieškojo jisai atilsio nė senatvėje. Todel paskyręs Mainco arkivyskupu savo mokinį Lullių, patsai išėjo Evangelijos apsakinėtu laukiniams iryzams. Kada daug jų ap- švietęs Kristaus mokslu, rengėsi birmavoti įtikėjusiuosius, užpuolė ją įnirtę pagonys ir užmušė jį kartu su visais jo draugais (755). Šv. Boniiaco kunas parvežta į Vokietiją ir palaidota Fuldos vie- nuolyne. Šv. Bonifacas audringais laikais atgaivino ir sutvarkė bažnytinį gyvenimą tarp frankų. Padėjo tvirtus pamatus krikš- čionystei tarp vokiečių tautų.

Vienuolių gyvenimas.

Evangelijos patarmės.

Trys daiktai daugiausiai atitraukia žmogų nuo Dievo: pui- kybė, kuno geiduliai ir žemės turtai. Tikriausį budą jiems perga- lėti paliko Kristus tris Evangelijos. patarmes: paklusnumą, skais- tybę ir neturtą. Vadinasi jos patarmėmis, delto kad nėra visiems sakyte įsakytos.

Visuomet atsirasdavo daug žmonių, kurie norėdami, kad niekas jų netrukdytu Dievui tarnauti, geruoju apsiimdavo užlai- kymą Evangelijos patarmių. „Apaštalų Darbuose“ skaitome, kad pirmieji krikščionys atsižadėdavę savo turtų ir sudėdavę juos prie apaštalų kojų. Iš kankintinių gyvenimų žinome, kad krikščionių mergaitės, kaip antai šv. Cecilija, šv. Agnietė, šv. Agata ir daug kitų, numylėję skaistybę, darydavusios apžadus netekėti už vyro ir savo nekaltybę Kristui aukuodavo. Taigi nuo pat krikščio- nystės pradžios buta užlaikoma daugelio dievobaimingų krikščio- nių Evangelijos patarmės.

Kai-kuriems bet gi rodėsi, jog, tarp žmonių gyvenant, sunku esą užlaikyti Evangelijos patarmės, todel tokie, norėdami pasi- traukti nuo pagundų, apleisdavo visa, kas tiktai rišo juos su žmo- nėmis, ir eidavo į miškus ir kalnus nuo visų atskirai gyventu ir meldžianties Dievui tiktai tarnautu. Vadinosi jie atsiskyrėliais (anachoretais).

= G

Vienuoliai Rytuose.

Pirmasis atsiskyrėlis buvo šv. Paulius. Persekiojimo laiku pabugęs kančių smarkumo, išbėgo jisai į tyrus ir taip pamėgo vienas gyventi, jog nebegrįžo prie žmonių draugystės. (Garsus taip-pat atsiskirėlis buvo šv. Antanas iš Komos, kursai, išgirdęs bažnyčioje Evangelijos žodžius: „jei nori tobulas buti, eik, pav- duok, ką turi, ir duok neturtėliums, o turėsi turtą danguje, 0 ateik, sek mune“ )) ryžosi juos pildyti, išdalijo neturtėliams savo nemažas gėrybes ir išėjo į tyrus gyventu. Tokių atsiskyrėlių, no- rinčių išbėgti nuo pasaulio ir jo pagundų, atsirado daug įvai- riuose kraštuose, ypatingai-gi Aigipte ir Syrijoje. Rinkosi jie apie vyrus, žinomus šventumu ir gyvenimo aštrumu, ir pasiduodavo jų vadovavimui. Gyvendavo jie kalnų urvuose arba laužuose, padarytuose iš medžio šakų, maitinosi duona su vandenimi ir palmių vaisiais ir visą laiką atidėdavo maldai ir darbui. Šv. Pacho- mius, gyvenęs ketvirtame amžiuje, sutaisė atsiskyrėlių burius į tam tikras draugijas ir parašė joms įstatus. Atsiskyrėliai pra- dėjo taisyties triobeles vienoje vietoje, pasiduoti vieno vyresniojo valdymui ir gyventi, laikydamies tų pačių įstatų. Šv. Bazilius pa- rašė įstatus Ponto ir Kapadokijos atsiskyrėliams. Tokiu budu atsiskyrėlių gyvenimas pavirto į draugijinį. Vienuolių gyve- nimas labai buvo prasiplatinęs, pažiame Aigipte jų buvo iki 100000 (ketvirtame amžiuje).

"Šv. Pachomiaus ir šv. Baziliaus įstatai labai buvo reikalingi ir įvedė tvarką į atsiskyrėlių gyvenimą. Karštas pirmųjų atsisky- . rėlių gyvenimas sergėjo juos nuo išklydimo. Bet ne visi atsi- kyrėliai buvo šventi vyrai. Daug tarp jų buvo tamsių žmonių, nesuprantančių Evangelijos dvasios, kurie, gyvendami atskirai nuo žmonių be vadovo, tankiai išklysdavo iš dievobaimingumo kelio. Nenorėdami dirbti, klajodavo jie po aplinkinius miestus, svetimu darbu misdami. Neretai tarp atsiskyrėlių, netoli nuo kits kito gy- venančių, pasidarydavo nesutikimų, vaidų ir kitų blogumų. To- del ketvirtas visuotinas susirinkimais (Chalkedono) pavedė atsi-

1) Mat. XIX, 21.

GS

skyrėlių priežiurą vietiniams vyskupams, atsiskyrėliams-gi svieto perėjunams skaudžiai įsakė sugrįžti į savo namus ir gyventi žmo- nių draugystėje.

Vakaruose.

Gimtiniai atsiskyrėlių gyvenimo kraštai buvo Aigiptas, Syrija ir Palestyna. Vakaruose tasai gyvenimo budas lig ketvirtam am- žui mažai tebuvo žinomas. Pirmas paskleidė apie jį garsą šv. Atanazas, parašydamas šv. Antano gyvenimą ir atsiveždamas su savimi į Romą keletą Aigipto atsiskyrėlių. Jų pavyzdis ir apsaki- nėjimas paragino Italijos krikščionis prie panašaus gyvenimo budo. Ketvirtame ir penktame amžiuje buta jau daug vienuolynų Itali- joje ir Galijoje. Didžiu užtarytoju ir mylėtoju vienuoliško gyve- nimo buvo šv. Hieronimas, kurs pažino jį Palestynoje. Bet tikruoju vienuoliško gyvenimo įsteigėju vakaruose buvo šv. Benediktas iš Nusrijos (480—543).

Šv. Benediktas, turtingų tėvų sunus, mokinosi Romoje. II- gėdamasis vienuoliško gyvenimo, išėjo į Sabynijos kalnus, kame trejus metus gyveno urve. Vienas jo pažįstamas atnešdavo jam maisto. Netolimojo vienuolyno vienuoliai, atradę šv. Bene- diktą, pasikvietė jį pas save ir įprašė, kad jisai apsiimtu buti jų vadovu. Bet aštrus Šv. Benedikto gyvenimas netrukus įiems įki- rėjo, ir jie bandė nuodais nusikratyti nemalonaus viršininko. Tada šv. Benediktas vėl sugrįžo į savo urvą. (Garsas šv. Bene- dikto gyvenimo netrukus toli pasklydo. Apie jį susirinko daug žmonių, norinčių tokiu pat budu gyventi. Šv. Benediktas surinko iš jų 12 tam tikrų draugijų po 12 vyrų kiekvienoje. Kampani- ioje. ant Kasino kalno pastatė didelį vienuolyną, patsai jame apsi- gyveno ir parašė jam įstatus.

Šv. Benedikto įstatai įsako labiausiai du daiktu: maldą ir darbą. Septynias valandas kasdien paskiria rankų darbui, dvi proto. Septynis kartus per dieną susirenka šv. Benedikto sunųs bendrai maldos atlikti. Antrą valandą naktyje sukila visi naktinių psalmių giedotu. Darbas prasideda anksti rytą ir tęsiasi per visą diena su nedideliais pertrukiais maldai ir atilsiui. Nėvienas vie- nuolyno gyventojas nėra paliuosuojamas nuo darbo, kurs paski-

kais

riamas vyresniojo pagal kiekvieno pajiegas. Vieni užsiima žemės dirbimu, kiti amatais, kiti vėl perrašinėja knygas arba moko vai- kus. Vienuolynas savo išlaikymui mažai tereikalauja ir padirbtus daiktus pigiai parduoda arba dyko dalija neturtėliams. Prie vie- nuolyno įtaisoma ligoninė ir mokykla. Pakeleivis atranda vienuo- lyne nakvynę. Šv. Benedikto įstatai liepia švečią priimti, kaip Kristų.

Šv. Benedikto įstatuose matyti didelė išmintis ir geras pa- žinimas žmonių budo. Šv. Benediktas davė vienuoliams tvarką, kame skaudi drausmė jungėsi su malonumu, darbas su maldin- gumu. Kuomet rytuose vienuoliai daugiau buvo užsiėmę malda, šv. Benediktas stengėsi neramią vakarų gyventojų dvasią valdyti darbu, jų veiklumui duodamas nustatytą darbų tvarką. Šv. Be- nediktas suminkštino vienuolių askezą valgyme ir bausmėse. Vy- resnysis turėjo elgties ne kaipo valdovas, kaiptai dažnai buvo rytuose, bet kaipo tėvas. Svarbesniuose atsitikimuose jisai sušaukdavo vienuolių tarybą ir klausdavo jų nuomenės.

Šv. Benedikto įstatai, palaikomi papų, netrukus buvo priimti visuose vakarų Europos vienuolynuose ir išstumė kitas regulas, tuo suvienodindami vienuolių gyvenimą. Atskirdamas savo vie- nuolius nuo žmonių ir šio gyvenimo pagundų ir rupesčių, šv. Benediktas vedė juos paklusnumo, neturto, darbo ir maldos keliu prie garbinimo Dievo dvasioje ir tiesoje. Šv. Benedikto vienuoliai turėjo visados gyventi savo vienuolyne ir tuo budavo saugojami nuo pavojingo klajojimo, pratinosi su savo draugais sugyventi, pamylėti savo gyvenimo vietą. Vienuolynas buvo jiems“ ne kankynės, bet didžiausio ramumo vieta.

Benediktinai rinkosi savo vienuolynams vietas miškuose arba kalnuose. Nusikirtę miško plotą, nuleidę vandenį ir išdžiovinę pelkynę, įsitaisydavo laukus, užvesdavo sodnus, pasistatydavo vienuolyną ir patys vesdavo visą ukį. Aplinkiniai gyventojai glausdavosi prie vienuolyno. Neturtėliai gaudavo jame maisto ir kitoniškos pašalpos, vaikai mokėsi rašto ir amatų. Apie vienuo- lyną pradėdavo statyties daugiaus triobų, ir netrukus tenai, kur ne- seniai užė miškai, telkšojo vandenys ir kaukė žverys, atsirasdavo gražiai gyvenama vieta. Tokia buvo pradžia ne vieno didelio miesto

Edo je

pietinės Vokietijos, Šveicarijos ir Francijos. Iš benediktinų vie- nuolynų išeidavo mokytų rašytojų, vyskupų ir kunigų, kurie to- liau platindavo Kristaus mokslą ir žmonių apšvietimą. Vienuo- lynai buvo prikrauti senovės rašytojų knygų, kurios čionai tiktai teužsiliko, kada viskas sumišo ir pragaišo, užpludus Romos cie- sorystę laukinėms germanų tautoms. Tame visuotiname apte- mime patys benediktinų vienuolynai temirgėjo mokslo šviesa. Vidurinių amžių pradžioje vienuolynai turėjo tokią pat reikšmę, kokią musų laikais turi dideli miestai. Tai kulturos centrai. Tiktai vienuolynuose gyvenimas buvo artimesnis gamtai. Vienuu- lynas junge sodžiaus gyvenimo ramumą su kulturinio gyvenimo veiklumu.

Vidujinis bažnyčios stovis.

Bažnyčios sutvarkymas.

Krikščionių tikėjimas pirmaisiais amžiais plėtėsi miestuose. Šiuo laikotarpiu, prasiplėtus labiau tikėjimui, atsiranda parapi- jinių bažnyčių. Didesniuose miestuose pradžioje mėginta ap- rupinti reikalus padidėjusio krikščionių skaičiaus, padauginant kunigų skaičių prie vyskupo bažnyčios. Bet ilgainiui didesniuose miestuose reikėjo pastatyti daugiau bažnyčių su kunigais prie jų. Tuo labiau tokios atskiros parapijos pasidarė reikalingos sodžiuje, tuoliau nuo miesto. Jų atsiranda antrajame amžiuje, išsiplėtoja 4—5 amžiuje.

Parapijinės bažnyčios dažnai buvo statomos dvaruose jų savininkų pinigais, todel jie turėdavo teisę pasirinkti kunigą, kurį vyskupas patvirtindavo. Iš to papročio išsivystė patronato teisė.

Atsiradus parapijoms, įvyko padalinimas į vyskupijas. Di- desniųjų miestų vyskupijos vadinosi metropolijomis ir turėjo di- desnes teises. Jų viršuje stovėjo patriarkatai. Visuotinas Chal- kedono susirinkimas padidino patriarkatų skaičių, pripažin- damas patriarkų teises ir vardą Konstantinopolio ir Įerozolimos vyskupams.

Bažnyčios Istorija. 5

— 66 —

Bažnyciai ėmus liuosiau plėtoties, aiškiau galėjo apsireikšti -Romos vyskupo primatas, labiausiai kilus ginčiams del tikėjimo su heretikaisš Romos vyskupas pasmerkia klaidatikius, į jį šau- kiasi neteisingai nubausti vyskupai, jisai atstato nuo vietų here- tikus vyskupus. Vyskupų susirinkimai tuo laiku darosi daž- nesni. Nikeos susirinkimas patarė metropolijų vyskupams daryti susirinkimus du kartu per metus: gavėnioje ir rudenį. Atlaikyta buvo šiuo laikotarpiu 6 visuotini susirinkimai. Šiaukiami jie bu- | davo ciesorių, sutinkant papoms, kurie siųsdavo savo atstovus. Pirmininkaudavo juose papų pasiuntiniai ir pasirašydavo po nu- tarimais pirmojoje vietoje.

Bažnyčios papročiai.

Nuo Konstantino Didžiojo bažnyčion prisijungė daug žmo- nių, kurie «tiktai vardu tebuvo krikščionys. Todėl Komunija šiuo laikotarpiu daug rečiau tebudavo priimama.

Viešoji atgaila rytuose tapo atmainyta. Vakaruose ji iš- silaikė iki vidurinių amžių.

Krikščionių tikėjimui įgijus liuosybę, imta statyti gražios bažnyčios. Atsirado tam tikras bažnyčios stilius, ir tai dviejo- pas: bazilikinis ir apvalus. Bazilika tai keturkampis, viduje per- dalytas šulų eile į tris arba penkias navas, su prieangiu ant šulų. Apvalios bažnyčios buvo apvaliai statomos, su kupoliniu dangčiu. Žymiausia jų yra šv. Zofijos Konstantinopolyje.

Švenčių skaičius žymiai padidėjo. Buvo įvestos šventės Kristaus gimimo, Trijų Karalių, Dangun žengimo ir kitos. Imta švę- sti ir Marijos šventės. Pasnikai pasidare skaudesni ir vienodesni.

Jau pirmaisiais amžiais bažnyčia garbino kaipo šventuosius | „tuos krikščionis, kurie del tikėjimo budavo nužudomi. Pasibaigus persekiojimams, imta panašiu budu garbinti tie krikščionys, kurie savo gyvenimo šventumu ir griežtumu išpažino tikėjimą. Jie įgijo išpažintojų vardą. Padidėjo šventųjų relikvijų garbinimas, lankymas šventų Palestynos vietų, labiausiai nuo šv. kryžiaus Atradimo.

T

Dora.

Bažnyčia šiuo laiku, nuo šv. Hieronimo žodžių, tapo galin- gesnė ir turtingesnė, bet mažesnė dora, kuri sumenkėjo, prisi- jungus prie bažnyčios daugeliui žmonių be tvirto tikėjimo. Ilgi smarkųs ginčai, heretikų sukelti, ir laukinių tautų užpludimas su ilgais karais trukdė bažnyčios darbą. Buvo tečiau ir šiuo laiku daug pavyzdžių ir labai augštos doros. Šventujų skaičius buvo nemažas. Netruko ir kankintinių del tikėjimo (Persijoje, taippat ir Romos valstybėje). Greitas vienuoliško gy- venimo išsiplėtimas, didelis vienuolių skaičius, jų gyvenimo griež- tumas rodo, kad Evangelijos dvasia bažnyčioje neužblėso. Daug buvo apsireiškimų artimo meilės. Barbarų užpludimo laikais pra- kiurusi nelaimių versmė buvo bažnyčios slopinama. Belaisviams ir vergams išpirkti buvo sudedamos didelės aukos, daug turto sudedama pavargėliams šelpti. Buvo steigiamos ligoninės, prie- glaudos pavargėliams, namai išmetamiems vaikams auginti. Krikš- čionių gailestingumo darbus pripažino didžiausias krikščionių priešininkas ciesorius Julionas, statydamas juos pavyzdžiu pa- gonims.

Apie bažnyčią šiuo laiku gražiai rašo šv. Jonas Auksaburnis: „Bažnyčiai niekas negali prilygti. Muras ilgainiui sugriuva, bažnyčia gi nesensta. Dau- gelis kovojo su bažnyčia ir patys pragaišo. Bažnyčia gi iki dangui iškilo, tame jos didybė. Ji laimėja, kuomet užpuldinėjama, ji garbingesnė, kuomet su ja blogai elgiamasi. Blaškoma ji vilnių, bet neskęsta, ji kovoja nenuvei- kiama. Kam gi Dievas leidžia ant jos kovas? — Gi kad tuo aiškiau pasiro- dytu jos galybė. Nieko nėra tvirtesnio už bažnyčią. Ji augštesnė už dangų, platesnė už žemę. Ji nuolat jauna ir tvirta“.

Šiuo laiku bažnyčia pasidarė pasaulinė galybė, didelė Dievo karalystė, vedanti tautas vienybėn. Mažomis silpnų žmonių jie- gomis, nuolat užpuldinėjama, ji iškovojo sau savystovybę. Plė- todamasi visame savo gražume, ji kovojo prieš blogus papročius, auklėdama gerus. Iš menkos pradžios išaugo joje galingos meilės darbų įstaigos. Iš ankštų susirinkimams vietų išaugo gražiausios bažnyčios. jaunas laukines tautas vedė bažnyčia prie tobulesnių gyvenimo formų.

—— 1 ——

VIDURINIAI AMZŽIAI.

Pirmoji Dalis. Įsigalėjimas bažnyčios itakos ir pasaulinės papu valdžios.

(800—1303).

——05-——>

Pradžia ir išsiplėtimas Magometo tikėjimo.

Tėviške naujo tikėjimo, Magometo įstatyto, yra Arabija. Tasai kraštas lig to laiko mažai tebuvo žinomas kitoms tautoms. Iš trijų pusių juros, is ketvirtos tyrai skyrė jį nuo aplinkinių kraštu ir gynė nuo jungo galingų graikų, syrų ir romiečių val- stybių. Arabai, nors narsųs ir iš prigimimo gausiai apdovanoti, pasidaliję į daugybę smulkių kunigaikštijų, nebuvo baisųs savo kaimynams.

Septintame amžiuje įvyko Arabijoje didelės aimainos. Nau- jas tikėjimas suvienijo visas arabų gimines ir suteikė joms didelį narsumą, kurį netrukus atjautė aplinkinės Azijos ir Afrikos tautos. To naujo tikėjimo įsteigėju buvo Magometas, gimęs Mekoje (570 m.). Užsiimdamas prekyba, Magometas daug važinėjo po svetimus kraštus ir kelionėse pažino žydų ir krikščionių tikėjimą. Apie krikščionis tiek, rodos, jo težinota, kad esą pas juos daug visokių sektų, kurios nesutinką viena su kita tikėjimo dalykuose, todel samprotavo, kad visi krikščionys atstoję nuo Kristaus

216).

mokslo. Stabmeldystė, viešpataujanti Mekoje, ir-gi Magometui netiko. Laikė jisai save pranašu, pasiųstų praplatinti tarp arabų pažinimui tikrojo Dievo, pašalinti stabmeldystei ir įstatyti naujam geresniam tikėjimui. Turėdamas 40 metų, Magometas pradėjo garsinti savo mokslą. Tankiai, atsiskyręs nuo žmonių draugystės, įsigilindavo jisai į religijos dalykų apmąstymą. Tuomet mirdavo nuomaru ir atsigavęs sakydavosi gaunąs apreiškimų nuo Mykolo Arkangelo, kurs liepiąs jam garsinti tarp arabų naują mokslą.

Magometo pati ir keletas artimųjų jo giminaičių įtikėjo naujo pranašo apreiškimams ir tapo jo mokiniais. Bet Mekos gy- ventojai sukilo prieš naują pranašą, Magometas turėjo bėgti iš savo gimtinio krašto ir atrado prieglaudą Medinoje. Tasai Ma- gometo bėgimas, įvykusis 622 metais po Krištaus užgimimo, laikomas magometanų taip svarbiu atsitikimu, jog nuo jo jie skaito metus taip, kaip krikščionys nuo Kristaus gimimo. Medi- nos gyventojai įtikėjo į Magometą. Su jų pagalba pradėjo jisai šventą karą su netikėliais. Magometo šalininkai užpuldinėdavo pakeleivius ir pralobo jų turtais. Tai patraukė prie Magometo daugiaus arabų. Keletas paveiktų giminių priėmė jo mokslą. Ma- gometas pergalėjo ir užėmė šventą arabų miestą Meką (630), išmetė iš šventosios to miesto vietos, vadinamos Kaaba, juodąjį akmenį, kurs buk iš dangaus buvęs nukritęs, ir padarė iš jos didžiausią savo tikėjimo šventenybę. Netrukus visos arabų gi- minės turėjo nusilenkti prieš Magometą ir pripažinti jį pranašu.

Magometo mokslas yra mišinys pagonystės ir kaikurių žydų ir krikščionių tikėjimo tiesų, pritaikintų prie arabų budo ir palin- kimų. Tas mokslas skelbia, kad vienas tėra Dievas. Magometas- gi esąs jo siųstasis pranašas, didesnis už pranašus, pirmiau buvusius, Mozę ir Jezų. Pripažindamas Dievui pasaulio sutvėri- mą, Magometas nepripažįsta jam jos valdymo, atmeta taipo-gi Dievo apveizdą, mokydamas, kad Dievas viską prieš amžių paskyręs, ir žmogus savo maldomis arba gerais darbais negalįs permainyti to paskyrimo. Žmogaus sielą po mirties laukiant už blogus darbus bausmė, o už gerus rojus. Magometo rojus nėkiek nepanašus į krikščionių dangų, visa jo laimė baigiasi kuno pasigėrėjimu. Doros mokslas Magometo tikėjime

S

reikalauja daugiausia paviršutinių darbų. Didžiausi gerieji dar- bai, įsakyti Magometo tikėjimu, yra dažna malda ir rankų plo- vimas, pasnikas, išmaldos davimas, susilaikymas nuo kiaulienos valgymo ir vyno gėrimo. Labiaus betgi negu visi tie geri dar- bai patinkąs Dievui karas su netikėliais ir privertimas jų prie Magometo tikėjimo. Kas mirštąs tame kare, einąs stačiai į dangų. Magometo tikėjimas duoda pilną valią kuno geiduliams, leidžia turėti daug pačių.

Magometo mokslas, pataikaująs kuno geiduliams ir įsakąs šventą karą su netikėliais, labai patiko karšto ir smarkaus budo arabui, tikėjimas gi į neatmainomą Dievo paskyrimą ir lau- kiantį rojų už šventą karą gamino arabo širdyje drąsą ir mirtis paniekinimą.

Dar prie gyvos Magometo galvos išpažintojai jo mokslo pradėjo pildyti pranašo didžiausįjį prisakymą ir užkariavo Syrijos dalį Magometo įpėdiniai toliaus varė pradėtą darbą. Trumpu laiku arabai užėmė Syriją, Palestyną, Armėniją, Kaukazą, Persiją, Indiją, Aigiptą, šiaurinę Afriką, aštunto amžiaus pradžioje persi- kėlė į Ispaniją, kame užkariavo beveik visą vestgotų karalystę ir Galijos dalį. Tiktai Karolius Martelas, sumušęs arabus 532 metais netoli miesto Poitiers, suturėjo tolesnį jų užpludimą ant Europos. Paskui valdžią iš arabų paveržė turkai, jie prapla- tino Magometo tikėjimą toli į rytus, šiaurinėje Azijoje, užėmę-gi Konstantinopolį, ilgą laiką nedavė ramumo Europos krikščionių valstybėms. Beveik visuose tuose kraštuose, kurie pakliuvo arabų ir turkų valdžion, krikščionių tikėjimas buvo išnaikintas ir jo vietą užėmė Magometo.

Kova prieš paveikslų garbinimą.

Senajame Įstatyme žydams buvo užginta turėti paveikslus ir stovylus. To uždraudimo tikslas buvo apsaugoti žydus nuo stab- meldystės, prasiplatinusios pas gretimasias tautas, į kurią buvo ir patys žydai linkę. Del tos pačios priežasties ir Magometas uždraudė

+

„ia

savo išpažintojams turėti kokius nors paveikslus. Ciesorius Leonas III Izaurietis, iš prasto kareivio tapusis ciesoriu, manė, kad galima magometanus suderinti su krikščionimis ir sulaikyti juos nuo užpuldinėjimo rytų imperijos. Jam rodėsi, kad garbė, atiduodama krikščionių Šventųjų paveikslams, atstumia žydus ir magometanus nuo krikščionių tikėjimo priėmimo, ir jisai nutarė tą garbinimą panaikinti. Leonas III labiau už kitus ciesorius savinosi dvasiską valdžią, sakėsi esąs vienoje ypatoje cierorius ir papa. 726 metais išleidė įsakymą, kuriuo užgynė atidavinėjimą garbės kryžiams ir šventųjų paveikslams. Ciesoriaus pasiųsti kareiviai ėmė rauti kryžius, draskyti ir deginti paveikslus, kapoti stovylus. Konstantinopolyje pasidarė didelis sumaištis. Žmonės užmušė kareivius, griaunančius Jezaus Kristaus stovylą, laikomą didžioje garbėje. Graikijos ir aplinkinių salų gyventojai pakėlė atvirą maištą prieš Leoną III ir išsirinko sau kitą ciesorių. Leonas III tečiau pergalėjo maištininkus. Tada tuo smarkiau ėmė persekioti paveikslų garbintojus. Kunigai, neklausantys ciesoriaus įsakymo, buvo įvairiausiai žudami, paveikslai naikinami. Daug tuomet pragaišo iš bažnyčių brangių paveikslų ir stovylų. Leono III sunus Konstantinas V sekė savo tėvo pėdomis ir dar labiau naikino paveikslus ir persekiojo jų garbintojus. Jam mirus, sostas atiteko ciesorienei Irenai, kuri, sustabdžius katalikų persekiojimą del paveikslų garbinimo, 787 metais sukvietė į Nikeą visuotiną vyskupų susirinkimą, kurs peržiurėjęs bažnyčios mokslą apie paveikslų garbinimą, nutarė, kad jisai nėra priešingas Kristaus mokslui. Krikščionys atiduodą garbę ne patiems paveikslams, bet tiems, kurie ant jų išreikšti. Paveikslų garbės draudimas, tam kartui numaldytas, buvo atnaujintas su tuo didesniu smar- kumu, tapus ciesoriumi Leonui IV Armėnui, ir tiktai ciesorienė Teodora tesustabdė galutinai paveikslų naikinimą ir sugrąžino bažnyčiai ramumą (842).

Bažnytinės valstybės pradžia.

Plėčianties krikščionių tikėjimui, bažnyčia savo reikalams igijo nemaža žemių. Iš jų ilgainiui susidarė Romos vyskupo valdžioje dideli žemės plotai Italijoje, Galijoje ir kituose kraštuose.

2 Ta

Papos, tapę jiems dovanotų žemių savininkais, valdė ir žmones, įose gyvenančius.

Kaip buvo valdomos tos žemės, rodo papos Gregoriaus I taisyklės ir įsakymai, duodamieji jo žemių užveizdėtojams: „mes neleidžiame, kad baž- hyčios kapšas teršiamas butu nešvariu pelnu“. Užveizdėtojui Petrui rašė: „at- mink, jog man tuomet dideles brangenybes įneši, kuomet rinksi nuopelnus ne turtais, bet labdarybe“. Kampanijos užveizdėtoją barė: „Kartkartėmis ra- ginau tave, kad netiek rupintumeis laikiniu pelnu bažnyčiai, kiek sumažinimu neturtėlių vargo ir kad gintumei juos nuo prispaudimo“. Mokesčiai iš tų žemių Romos bažnyčiai buvo labai maži. Sicilijos valstiečiai teduodavo !/4r dalį derliaus. Tas įeigas papos sunaudodavo daugiausiai Romos bažnyčioms palaikyti, neturtėliams šelpti. Suvargusieji sodžiaus gyventojai gaudavo be procentų paskolos. Gregorius I vadina save „Longobardų kapšu“ del dau- gybės mokesčių, jiems išmokamų, sulaikymui fongobardų nuo Romos kraštų plėšimo. Bažnyčios žemių pinigais buvo laikoma namų pavargėliams, našlaičiams, ligonims, šelpiami neturtingi vienuolynai. Gregoriaus I biograias Jonas Diakonas, kurs patsai matė archive surašus daugybės pašalpų neturtė- liams, vadina Gregorių I „gailestingu visų aprupintoju“, Romos gi bažnyčią „bendru klojimu visiems“.

Konstantinas Didysis ir kiti ciesoriai padidino vyskupų valdžią, suteikdami jiems kaikurias teises krašto valdyme. Romos vyskupai ir politikos dalykuose įgijo daug didesnę valdžią, negu kitų bažnyčių vyskupai. Politiškos permainos, įvykuosios vakarų Europoje penktame amžiuje, dar labiaus padidino tą papų valdžią. Tuo laiku laukinės germanų tautos užėmė Italiją ir kitus vakari- nius Romos ciesotystės kraštus. 476 metais netekęs valdžios paskutinis vakarinės Romos valstybės ciesorius atsisakė nuo valdžios. Konstantinopolio ciesoriai po senovei vadinosi dar Romos ciesoriais ir laikė Italijos mieste Ravenoje savo ekzarką, kurs kaipo ciesoriaus vietininkas jojo vardu norėjo valdyti vaka- rinius, Romos valstybės kraštus. Tečiau Ravenos ekzarkui truko įiegų ginti tiems kraštams nuo germanų. Rupestį ginti Romą ir visą Italiją prisiėmė ant savęs papos. Jie važinėjo prie germanų vadų draustu jų nuo kraujo praliejimo, jie vedė visą tvarką Romoje. Papa Leonas Didysis suturėjo gunų karalių, baisų Atylą, kelyje Romon ir išgelbėjo miestą nuo didžiausios nelaimės. Tasai pats papa išprašė nuo vandalų karaliaus Henzeriko, kad, plėšdamas Romą, nors gyvybę dovanotu gyventojams. Romiečiai. priprato

A

palengva matyti papose netiktai dvasiškus savo vadovus, bet tai-- pogi gynėjus ir žemiškųjų savo reikalų aprupintojus.

Prie Justiniano Konstantinopolio ciesoriams atgavus Italiją, vyskupams buvo pripažinta teisė drauge su žymiausiais krašto gyventojais skirti kraštų valdytojus ir miestų valdininkus, pri-- žiurėti valdininkų veikimą. Taip papos teisėtai įgijo įtakos Italijos valdyme.

Ciesorių neteisingas elgimasis su Italijos gyventojais ir dideli mokesčiai silpnino ir be to netvirtą ciesorių valdžią Italijoje. Gregorius I skundėsi: „ekzarkų nedorybė daugiau mums kenkia negu longobardų kalavijas, todel tie priešininkai, kurie mus už- mušinėja, rodosi mums gailestingesni, negu ciesoriaus valdininkai, kurie savo nedorumu, plėšimais ir kitomis neteisybėmis užgauna musų širdį“.

Longobardų įsikurimas Italijoje (568) atnešė romėnams nau- jų nelaimių. Veltu papos Italijos gyventojų vardu šaukėsi pa- galbos -Konstantinopolyje. Nesulaukdami jos, papos tapo tarpi- ninkais tarp Ravenos ekzarko ir longobardų karalių. Gregorius I sakosi nebežinąs, ar papa atliekas ganytojo ar kunigaikščio pa- reigas. Taip patsai gyvenimas privedė prie to, kad papos tapo tikraisiais Romos ir jo apylinkės valdovais, pripažindami vis dar cie- sorių valdžią. Tuo tarpu Konstantinopolio ciesoriai patys stumė nuo savęs Italijos gyventojus, palaikydami heretikus, persekiodami papas už katalikų mokslo gynimą. Ciesorius Konstansas II liepė karei- viams išvežti iš Romos papą Martyną I (649) ir ištrėmė įį į Cherso- nezą, kame papa ir mirė. Kada papos Gregorius II ir Grego- rius III pasipriešino ciesorių įsakymams del šventųjų paveikslų naikinimo, tai tiktai Italijos gyventojų užsistojimas išgelbėjo juos nuo kalėjimo ir mirties. Užtai Ravenos gyventojų dalis buvo mirtimi nubausta. Toksai ciesorių elgimasis netvirtino jų valdžios Italioje. Romos gyventojai keletą kartų norėjo išsirinkti sau ka- ralių ir tiktai papoms nesutinkant laikėsi dar ciesoriaus valdžios šešėlis Romoje. Bet kuomet longobardų karaliai, užkariavę Ra- veną, rengėsi ir pačią Romą užimti, papos, nesusilaukdami pagal- bos nuo Konstantinopolio ciesorių, ryžosi jos kitur kur jieškoti. Papa Steponas II kreipėsi prie frankų karaliaus Pipino ir prašė

BAŽNYTINĖ VALSTYBĖ.

= — S; Ž.

"LOMBARoj,, „2 a OaP i a

Paaiškinimo ženklai: biri Kardingų, Iaikals )- Bažnytinė valstybė

AAS NN Vėliaus ia

mi = Karstingų žemės: į dešinę 045 Liudviką į Kairą nuo ža Lctaro, > Karolis rubožius.

= = Bažnytinės valstybės slonos sulig Karolio Diat E pažadėjimo. A Mašiabas 1:0 000000 2. tm“ kitom. Bas

P Marcinkevičius.

jo gelbėti Romos bažnyčią ir neatiduoti jos į baisių langobardų valdžią. Pipinas, atsidėkuodamas papai už tai, kad pripažino įį irankų karaliu, prižadėjo ne tiktai tam kartui duoti Romai pagal- bą, bet dar sustiprinimui papų valdžios dovanoti jiems visus tuos kraštus, kuriuos atimsią nuo longobardų. 754 metais Pipinas, atvykęs į Italiją, nuveikė longobardų karalių Aistulpą, atėmė nuo jo Ravenos ekzarkato žemes ir dovanojo jas papai ir jo įpėdi- niams. Konstantinopolio ciesoriaus pasiuntiniai, sutikę Pipiną Ita- lijoje, reikalavo, kad jisai atiduotu ciesoriui žemes, atimtas nuo longobardų, bet Pipinas atsakė, kad ne del Konstantinopolio cie- soriaus liejęs jisai frankų kraują, bet del Romos bažnyčios ir savo išganymo.

Longobardai nenorėjo pildyti padarytosios sankalbos ir ati- duoti papai paskirtųjų žemių. Tada Pipino sunus Karolius, at- vykęs su stipra kariumėne į Italiją, išgriovė longobardų karalystę ir visas jos žemes suvienijo prie savo valstybės, longobardų kara- lių Ditriką išsivedė į Galiją ir uždarė vienuolyne. Karolius ne tiktai patvirtino Pipino dovaną, bet ir padidino ją. Papos tapo galutinai valdovais Romo kunigaikštijos, Pentapolio: ir Ravenos ekzarkato.

Nors pasaulinė valdžia nėra papoms butinai reikalinga, ir jie jos neturėjo pirmaisiais amžiais, tečiaus jos įgijimas buvo bažnyčiai labai naudingas ir įvyko taip taikinant Dievo Apveizdai. Papos, gyvendami savoje valstybėje ir nepriklausydami nė nuo jokio karaliaus, liuosiau galėjo atlikti savo priedermes visos bažnyčios valdyme.

Šventos Romos ciesorystės įstatymas.

Pradžia karolingų dinastijos.

Baigianties ketvirtam amžiui, kada jau visa Romos valstybė buvo katalikiška, vakariniąją jos pusę užpludo germanų tautos, pagonės arba arianės, ir vėl reikėjo kelių šimtų metų joms ap- šviesti katalikų tikėjimu, taip jog; tiktai baigianties aštuntam amžiui vakarų Europa galutinai tetapo katalikiška. Germanų tautos su- ardė senovišką Romos valstybės tvarką, bet pačios budamos ne-

76 >

apšviestos ir nepripratusios prie draugijiško gyvenimo, negalėjo greitai įvesti savo karalystėse naujos geros tvarkos. Kada ro- miečiai, matydami visuotiną pragaišimą romiško apšvietimo, įstatų ir papročių, nusiminė, manydami, kad nebetoli esant pasaulio pa- baiga, tame visuotiname sumišime bažnyčia tebuvo vienatinis stipraus atsirėmimo punktas. Ji stojo į darbą, skelbdama lauki- nėms tautoms Kristaus mokslą ir priesakus, valdančius blogus pagonių geidulius ir palinkimus. Šv. Benedikto mokytiniai, apsi- gyvenę tarp pagonių, mokė juos kartu su krikščionių tikėjimo tiesomis amatų ir žemės dirbimo. Vienuolynų laikomos mokyklos platino apšvietimą. (Germanai po bažnyčios sparnų pradėjo ap- sišviesti, metė pagonių burtus ir laukinį gyvenimo budą, atprato nuo karų.

Prie karo pripratusieji frankai nemėgo mokslo. Karolius, norėdamas juos paraginti į mokslą, stropiems mokiniams žadėjo vyskupų ir vienuolynų viršininkų vietas, palengvino belaisviams įstojimą į kunigų ir vienuolių luomą. Bažnyčioje daug vietų užėmė žmonės, pirmiau belaisviais buvusieji. Tai bent kiek žemino bažnyčios vyriausybės autoritatę akyse visuomenės, pripratusios ricierius-bajorus telaikyti pilnateisiais žmonėmis. Todel kai-kurie vienuolynai persimetė į kitą kraštutiniškumą, tepriiminėjo tiktai bajorus. Tas monopolis pasirodė dar blogesnis negu belaisvių palaikymas.

Tarp visų valstybių, germanų įstatytų, pirmają vietą užėmė frankų karalystė. Neilgai vienog tepateko garbingos frankų karalių dienos. Klodvigo įpėdiniai Merovingai savitarpiais! ka- rais ir dorišku ištvirkimu pragaišino savo galybę ir dvasiškas pajiegas. Valstybės valdžia perėjo į rankas karaliaus rumų už- veizėtojų, vadinamų majordomais. Septintame amžiuje įsigalėjo majordomų Pipinų giminė. Majordomai gynė valstybę nuo prie- šininkų, jie vedė visą tvarką namie. Merovingams beliko patsai karalių vardas. Taip dalykams stovint, majordomo Pipino Mažojo pasiuntiniai, atvykę Romon, vardu frankų didžiunų užklausė papos Zakarijo, kas turįs vadinties karaliumi, ar tas, kam prigulinti val- stybės valdžia, ar tas, kurs nešiojąs tiktai karaliaus vardą, patsai nieko neveikdamas. Papa atsakė, kad geriau esą, jei tas esąs karaliumi, kam priderinti valdžia. Tada Pipinas pašalino nuo sosto paskutinį iš Merovingų Childeriką ir patsai pasiskelbė frankų karaliumi.

272

Karolis Didysis.

Pipino sunus Karolius Didysis praplatino frankų valstybę, užkariaudamas longobardų karalystę, atimdamas nuo arabų žie- minės Ispanijos dalį, sujungdamas savo valdžioje visas Germanų tautas, pamušdamas kai-kurias slavų tautas, gyvenančias dabarti- nėje Austrijoje. Narsiausi vokiečių tauta, saksonai, po ilgos kovos turėjo pripažinti ant savęs Karoliaus valdžią ir priimti krikščio- nių tikėjimą.

Tverdamas plačią valstybę, Karolius statė ją krikščionių ti- kėjimo pamatais. Numanė jisai, kad tiktai krikščionių tikėjimas su savo tvirta etika tegali įvesti tvarkos valstybėje, sudėtoje iš įvairių tautų. Užkariautuose kraštuose statė bažnyčias, vienuo- lynus ir mokyklas. Iš visur sukvietė prie savo dvaro mokytų vyrų, tankiai klausėsi jų patarmės. Padidino vyskupų valdžią val- stybės dalykuose, pavesdamas jiems ištisų kraštų valdymą. Vys- kupai kartu su kunigaikščiais ir kitais didikais sėdėjo valstybės taryboje. Karolius Didysis nesisavino nepriderinčios sau dvasiš- kosios valdžios ir atiduodavo priderančią pagarbą Bažnyčios vy- resnybei. Liudija apie tai 801 įstatas: „Šv. Petro atminimui Ien- kime Apaštalų Sostą, ir nors tas šventas Sostas uždėtu vos pa- keliamą jungą, neštumėme jį ir dievobaimingai kęstumėme“. Iš- mintingas Karoliaus Didžiojo darbavimasis palaikė taip reikalingą sutartį valstybės vyriausybės su bažnyčia. Visoje viešpatystėje šokterėjo apšvietimas, gaišo pagoniški burtai, kilo žmonių gerovė, suminkštėjo jų budas. Rupestingumu apie valdomųjų tautų rei- kalus Karolius užsipelnė nemirštomą garbę ir Didžiojo vardą.

Romos ciesorystės atnaujinimas.

Karolio galybę turėjo išreikšti naujas titulas arba vardas, kurį jam suteikė papa Leonas III. Nors jau seniai nebeteko Ro- mos ciesorystės, Romos ciesoriaus vardas nebuvo dar nustojęs didelio savo svarbumo. Tebesilaikė senovės nuomonė, įog, Ro- mos ciesorius esąs viso pasaulio viešpatimi ir vienas tegalįs buti. Kada Karolius Didysis suvienijo savo valdžioje beveik visus kraš- tus vakarinės pusės buvusios Romos ciesorystės, reikalingu ro- dėsi daiktu, kad tą taip didelę galybę išreikštu tam tikras vardas.

m S 2

Papos Leono III galvoje kilo sumanymas atnaujinti Romos cieso- rystę ir jos ciesoriumi padaryti Karolių. Pirma tas sumanymas buvo apsvarstytas su frankų vyskupais ir didikais. 800 metais, Karoliui atvykus į Romą ant Kalėdų švenčių, Leonas III paskelbė ii Romos ciesoriu ir per mišias šv. Petro bažnyčioje uždėjo jam ant galvos ciesorišką karuną.

Naujai įstatyta Romos ciesorystė visai ką kitą ženklino, negu jos pagoniškoji bendravardė. Tą skirtumą išreiškė pridėtas žodis: „šventu Romos ciesorystė“. Išdygo ji iš vienybės krikščionių ti- kėjimo.' Kaip visos Europos tautos išpažino vieną tikėjimą, pri- klausė vieno dvasiško ganytojo papos, taip-pat rodėsi reikalingu daiktu susivienijimas visų krikščionių valstybių po vadovavimt vieno ciesoriaus, augštesnio už visus kitus karalius. Romos.cie- soriaus vardas nedavė jam valdžios ant kitų karalių, bet tiktai su- teikė jam garbingą priedermę buti bažnyčios ir papos gynėju ir rupinties krikščionių tikėjimo praplatinimu tarp pagonių ir jo už- laikymu krikščionių kraštuose. Karolius Didysis ir vadina save tiktai bažnyčios gynėju. Ant jo kalavijo buvo iškalta šie žodžiai: „Dešimties prisakymų sargas Karolius, Dievo karunuotas“. O įogei niekas negalėjo patsai savaimi tapti bažnyčios gynėju, bet reikėjo tam tikslui augščiausios bažnyčios vyresnybės paskyrimo. arba sutikimo, todėl ir vardo Romos ciesoriaus nėvienas karalius negalėjo įgyti be papos patvirtinimo ir patepimo.

Rytų bažnyčios atskilimas.

Atskilimo priežastys.

Pradedant nuo ketvirtojo amžiaus lig aštuntam herezijos ir visokie tikėjimo ginčai vargino rytų bažnyčią. Vakaruose Kris- taus mokslo grynumo sergėjo Romos papos, jie taipogi ir rytų šalyje užtardavo katalikų vyskupus, heretikų persekiojamus, ir per visuotinus susirinkimus atskirdavo nuo bažnyčios klaidžių mokslų platintojus. Kai kurios rytų bažnyčios ilgą laiką palikdavo atsi- skyrusios nuo vienybės su Romos papomis. Ir nors paskui tų bažnyčių vyskupai, išsižadėję savo paklydimo, susivienydavo su: Roma, tečiaus, ilgam laikui nutrukus vienybei, visuomenės nuo- monėje nyko supratimas tos vienybės reikalingumo.

ATA

Kita priežastis atsileidimo sąryšio rytų bažnyčios su papo- mis buvo jos pasidavimąs pasaulinei valdžiai. Konstantinopolio ciesoriai mėgo kišties į tikėjiminius ginčus, skirti vyskupus, sukviesti visuotinus susirinkimus, davinėti nutarimus tikėjimo dalykuose, primesti bažnyčiai savo nuomones. Ciesoriai vadino save lygiais apaštalams, apaštališkais, Dievo įpėdiniais, bažnyčioje iš sakyklos sakydavo pamokslus. Rytų vyskupams dažnai truko tos drąsos, su kuria vakaruose papos ir kiti vyskupai gynė baž- nyčios liuosybę.

Papos, gindami tikruosius dogmatus ir bažnyčios liuosybę, užsitraukdavo nepasitenkinimą ciesorių ir jų šalininkų, kurie patys norėjo tvarkyti bažnyčią. Ciesorių ir rytų visuomenės nepasitenkinimą papomis dar labiau padidino jų susijungimas su Frankų karaliais, bažnytinės valstybės įsteigimas ir atnaujini- mas vakaruose Romos ciesorystės.

Puikybė, įsikerėjusi ciesoriaus rumuose, veikė ir į Konstan- tinopolio patriarkus. Nuo ketvirto amžiaus tapę ciesoriaus miesto vyskupais, pradėjo jie savinties tokią pat valdžią ir garbę, kokią nuo pat pirmųjų amžių turėjo senosios Romos vyskupas. Romos vyskupams išvedant savo augštesniąją valdžią iš Kristaus žodžio ir įstatymo, Konstantinopolio vyskupai ją savinosi del to, įog buvo vyskupais ciesoriaus sostinės, vadina- mos naujaja Roma. Padedant ciesoriams, Konstantinopolio vysku- pams pavyko su laiku įgyti patrijarkų vardą ir valdžią ant aplin- kinių vyskupų ir metropolitų. |

Konstantinopolio patriarko augštesnę valdžią turėjo išreikšti „visuo- tinojo patriarko“ vardas, kurį ėmė vartoti Konstantinopolio vyskupai. Nuo aštuntojo amžiaus prigyja rytuose nuomonė, jog perkeliant ciesoriaus sostinę iš Romos Konstantinopolin ir augščiausioji bažnyčioje valdžia tapusi perkelta nuo Romos vyskupo ant Konstantinopolio vyskupo.

Rytų ir vakarų bažnyti skyrėsi nuo kita kitos liturgijos kalba ir bažnytiniais papročiais. (Graikai su paniekinimu žiurėjo. į vakarų Europos gyventojus kaipo į barbarus, kulturos! žvilgsniu daug žemiau stovinčius. Patsai budas tautų ir kulturos sto- vis rytuose ir vakaruose buvo labai nevienodas. Vakaruose labiau rupintasi dora, žmonių gerove, rytuose gi bažnyčia buvo

i

labiau užsidariusi apeigose, tikybos turinys dažnai skendo formoje. Del visų tų priežasčių vienybės raištis rytų bažnyčios su vakarų labai atsileidė, ir pasidarė tarp tų“ dviejų bažnyčių didelis plyšys. Reikėjo tiktai didesnio trinktelėjimo, kad tiedvi bažnyti, dar tam kartui sujungti tikėjimo vienybe, atskiltu viena nuo kitos.

Focius.

842 metais Konstantinopolio patriarku tapo šv. Ignacas, vyras doras, bet neturįs malonės ciesoriaus Mykolo III. Neap- kentė šv. Ignaco taipogi galingas ciesoriaus ministeris Bardas, kurį šventas patriarkas nekartą baudė už palaidą gyvenimą. Bardui pakurstant, Mykolas III pašalino šv. Ignacą ir i jo vietą pakėlė Focių, svietiški žmogų, vyrą augštos kilmės ir didelio mokslo, -bet nemažesnės puikybės ir veidmainystės. Fociaus pakėlimas į patriarkus prie gyvos šv. Ignaco galvos buvo priešingas bažnyčios įstatams. Numanė tai gerai ciesorius ir Focius, todel abudu rupinosi kaip nors gauti papos patvirtinimą. Focius išleisdamas raštą į papą, sakėsi, kad, Ignacui del senatvės atsisakius nuo vyskupijos valdymo, cieso- rius prieš jo valią pakėlęs jį į Konstantinopolio patriarkus. Mykolas III prašė papos atleisti pasiuntinius aprupintu Konstan- tinopolio bažnyčios reikalų. Papa Mikalojus I tiems dalykams ištirti išsiuntė į Konstantinopolį savo legatus, kurie Konstantino- polyje ciesoriaus įgąsdinti ir Fociaus papirkti, Mikalojo | vardu patvirtino šv. Ignaco nuo patriarko vietos pašalinimą ir Fociaus į jo vietą pakėlimą. Šv. Ignacas, matydamas esąs nuskriaustas, atsišaukė į paties papos teismą. Mikalojus I iš šv. Ignaco rašto gavęs žinoti apie tikrąjį dalykų stovį ir neteisėtą savo pasiuntinių pasielgimą, pripažino šv. Ignacą tikruoju patrijarkų, Focių-gi iš- keikė. Smarkiai taipogi nubaudė savo pasiuntinius, peržengusius -duotuosius jiems įsakymus. Tečiau Focius, turėdamas ciesoriaus „užtarimą, neatsisakė nuo neteisingai įgytosios valdžios ir nemanė pasiduoti papos ištarmei, sukvietė į Konstantinopolį vyskupus savo šalininkus ir, su jais atlikęs susirinkimą (867), iškeikė papą Mikalojų I, kaipo heretiką, ir apkaltino visą vakarinę bažnyčią, buk ji paklydus nuo Kristaus tikrojo tikėjimo mokydama, kad Šven-

=

toji Dvasia išeinanti nuo Tėvo ir Sunaus, užlaikydama pasniką subatoje, neleisdama kunigams moterų vesti ir tt.

Tais pačiais metais buvo nužudytas Fociaus užtarytojas cie- sorius Mykolas III. Jo įpėdinis Bazilius parkvietė iš ištrėmimo šv. Ignacą ir sugrąžino jam patriarko valdžią, Focių-gi uždarė vienuolyne. Bazilius prašė papos atsiųsti legatus Konstantino- polio bažnyčios reikalų aprupinimui. Papos Adriano II legatai 869 metais atliko Konstantinopolyje nemažo skaičiaus vyskupų susirinkimą. Vyskupai pirma, negu buvo prileisti prie susirin- kimo, turėjo pasirašyti išsižadą Fociaus ir pripažįstą vyriausią papos valdžią. Susirinkimas išteisino šv. Ignacą, pripažino jį tikruoju patriarku ir pasmerkė Focių. Bažnyčios vienybė buvo su- grąžinta, bet neilgam.

Focius primanė prisigerint ciesoriui Baziliui ir atgavo jo malonę. Tarp dvasiškijos turėjo jisai daug mokinių ir šalininkų tokios pat dvasios, kaip patsai, ir jiems padedant persvėrė visuo- menės nuomonę į savo pusę. Mirus šv. Ignacui (877), Bazilius pakėlė Focių vėl į Konstantinopolio patriarkus ir prašė papos užtvirtinimo. Papa Jonas VIII, nebenorėdamas, kad atgytu ką tiktai nutilusieji ginčai, pripažino Focių patriarku, vieno tiktai nuo jo reikalaudamas, kad jisai prisipažintu, įog pirmą kartą pri- sisavindamas patriarko sostą, prasikaltęs prieš bažnyčios įstatus, ir prašytu atleidimo. Įvykdinimui tų dalykų Jonas VIII išsiuntė į Konstantinopolį savo legatus su tam tikrais įsakymais. Focius išgavo nuo papos legatų raštus buk tai jų išvertimui į graikų kalbą, versdamas pertaisė juos, išmesdamas tas vietas, kur buvo sakoma apie atsiprašymą, ir į jų vietą įbrukdamas savo nuopelnų pripažinimą ir pagyrimą. Taip iškreiptas papos raštas buvo per- skaitytas vyskupų susirinkime, kurį Focius suvadino Konstanti- nopolin. Susirinkusieji vyskupai atmainė visus nusprendimus susirinkimo, atliktojo 869 metais prieš Focių, ir pripažino Focių patriarku. Papos legatai, ne suprasdami graikų kalbos, užvirtino susirinkimo nusprendimus. Jonas VIII, išgirdęs tikrąją tiesą, at- skyrė Focių nuo bažnyčios draugystės. Neveizint į tai, Focius išbuvo patriarku lig 886 metų ir tiktai mirus tais metais Baziliui buvo jo įpėdinio Leono antrą kartą prašalintas nuo patriarko sosto |

Bažnyčios Istorija 6

=-—89.——

ir uždarytas vienuolyne. Nebtekus Fociaus, Konstantinopolio bažnyčia vėl susivienijo su Roma. Fociaus bet gi pasėtas moks- las atnešė nedorus savo vaisius. Patriarkas Kerularius atnau- jino ir padaugino apkaltinimus prieš vakarų bažnyčią. 1054 rytų bažnyčia galutinai atsiskyrė nuo Romos.

Bažnyčios stovis devintame ir dešimtame amžiuje.

Feodalystė.

Karolio Didžiojo ciesorystės galybė pasibaigė su lig jo mir- timi. Jo valstybės žemės padalyta (843) į tris karalystes tarp tri- ių Karolio Didžiojo sunaus įpėdinių. (Galija arba Francija teko Karoliui Plikakakčiui, Italija Lotarui, Vokietija Liudvikui. Tvarka, Karolio Didžiojo užvesta, iširo, jo įpėdinių valdžia sumenkėjo la- biausiai del feodalystės sistemos, kuri prie Karolio Didžiojo įpė- dinių galutinai įvyko visose buvusios jo valstybės žemėse.

Feodalystė išdygo iš germanų tautų papročių ir tiktai kara- lystėse, germanų įsteigtose, giliai teįleidė šaknis ir ilgai teužsiliko. Germanai, užėmę buvusios Romos valstybės kraštus, pasidalijo daugumą žemės, kuri tokiu budu teko tų tautų vadovams ir jų kareiviams. Kareiviai, gavę žemes už savo nuopelnas kare, ne- mokėjo už jas savo karaliams jokių mokesčių, turėjo tiktai, jiems reikalaujant, stoti patys į karą ir statyti paskirtą kareivių skaičių. Vadinosi jie karaliaus vasalais arba tarnais. Karalių galybė rėmėsi tų žemės plotų valdytojų paklusnumu ir jų ištikimybe. Be jų pritarimo karaliai negalėjo pradėti jokio svarbesnio dalyko. Viešpataujant Karoliui Didžiajam, kada ciesorius buvo galingas, vasalai turėjo noroms' nenoroms įo klausyti. Prie Karoliaus Didžiojo įpėdinių, susilpnėjus karalių valdžiai, pakilo kunigaikščiai, grapai ir kiti kraštų viršininkai ir užgrobė į savo rankas valdžią, "kitą kartą patiems karaliams tepriderėjusiąją. Liuosieji gyventojai, nebeatrasdami pas silpnus karalius savo teisių apgynimo, turėjo glausties prie galingųjų didikų ir del radimo atrasdavo pas juos pagalbą, bet užtat turėdavo pripažinti juos savo viešpačiais ir

S ao

tapti jų vasalais arba tarnais. Pavesdami jiems savo žemių gy- nimą, apsiimdavo taipogi iš jos statyti jiems kariuomenę. Taip liuosi mažesnių žemės plotų valdytojai iš po karalių valdžios perėjo didžiunų valdžion, pertai karalių valdžia dar labiau susilp- nėjo, pakilo-gi didžiunų galybė.

Santykiai valstybės su bažnyčia.

Romos valstybėje bažnyčios įtaka į valstybę buvo pavir- šutinė, labai apribota. Kitaip susidėjo santykiai germanų įkurtose valstybėse. Čionai abi pusi buvo reikalingos viena kitos palai- kymo. Valstybei buvo reikalinga bažnyčia kaipo tvarkos nešėja, auklėtoja, bažnyčia gi šaukėsi valstybės pagalbos barbarų žiau- rumui suvaldyti. Nuo pat pradžios bažnyčios ir valstybės rei- kalai vieni su kitais susipynė. Po įtaka bažnyčios gaišo ver- gija, pereidama į baudžiavą. Bažnyčia stengėsi suminkštinti bausmes, daugelyje atvejų atmainė mirties bausmę. Bažnyčios atstovai-vyskupai gavo balsą didikų sueigose ir taip turėjo įta- kos įstatymų leidime. Bet iš kitos pusės nemaža buvo ir val- stybės įtaka bažnyčios dalykuose. Įgydami turtus, užimdami valstybės vietas, bažnyčios atstovai pateko į priklausomybę nuo karalių. Karaliai skyrė vyskupus ir vienuolynų viršininkus. Vys- kupai dalyvaudami susivažiavimuose dažnai buvo atitraukiami nuo bažnyčios reikalų. Turėdami iš savo žemių duoti pagalbą karaliams, vyskupai vesdavo kariuomenę į karą, nors patys ginklų ir nevartodavo. Vienuolynų viršininkais buvo skiriami svietiškiai, todel vienuolynuose krito drausmė.

Vyskupai ir vienuolynų viršininkai dar viešpataujant Karoliui Didžiajam, įgijo žemės, reikalingos bažnyčioms ir dvasiškijai iš- laikyti. Ir paskui karaliai jiems pavesdavo didelius žemės plotus ir net ištisas kunigaikštijas, tikėdamiesi, kad dvasiškos ypatos geriaus už pasaulines atliks savo vasališkas priedermes ir ne- apleis reikale savo siuzerėnų. Vyskupai ir vienuolynų viršininkai, apimdami suteiktų žemių valdymą, tapdavo karalių ir kunigaikščių vasalais ir taip-pat, kaip visi kiti vasalai, turėdavo, atsiklaupę prieš savo siuzerėną, padaryti jam paklusnumo prisiegą.

6*

— o

Bažnyčios stovis.

Feodalystė, nors rodėsi naudinga bažnyčiai, delto kad davė jai įtaką valstybės valdyme, betgi ir pakenkė jai. Susilpnėjus ka- ralių valdžiai, iširo valstybės tvarka, įsigalėjo-gi didieji vasalai, kurie, karalių nebesuvaldomi, vedė be perstojo naminius karus, skriaudė liuosus gyventojus, plėšė bažnyčios turtus.

Papos pirmieji patyrė blogų feodalystės pusių. Ciesoriai, patys nebesuvaldydami savo vasalų, negalėjo gelbėti ir ginti baž- nyčios. Romoje įsigalėjo augštosios bajorų giminės, kurios, prisisavinusios valdžią papos žemėse, pavergė ir jį patį ir ėmė skirti papomis savu vien šalininkus, kurie butu paklusniais kuni- gaikščių valios įrankiais. Todel dešimtame amžiuje pasitaiko ant papų sosto nevertų žmonių, pažeminusių savo darbais augš-

"čiausio bažnyčios ganytojo vardą.

Negeresnis buvo bažnyčios stovis ir kituose kraštuose. Ka- raliai ir kunigaikščiai, suteikdami vyskupams ir vienuolynų virši- ninkams žemes, nevis rinkosi vyrus, atsižyminčius mokslu ir gy- venimo šventumu, bet dažnai tokius, kurie butu jiems paklusnųs ir naudingi kare. Todel tas augštas bažnytinės vyresnybės vietas dažnai užimdavo žmonės be mokslo ir tam tikro prisirengimo. Vyskupams mažai rupinanties bažnyčios valdymu, turėjo į blo- gają pusę pakrypti ir kunigų elgimasis. Kunigų bemoterystė, nuo senovės įvesta vakarų bažnyčioje, tapo tuo laiku dau- gelyje vietų visiškai užmiršta. Klebonijas ir kitas bažnyčios vietas užimdavo dažnai ne mokyti ir dievobaimingi vyrai, bet tie, kurie didesnę pinigų sumą užmokėdavo už jas kunigaikščiui, kuriam priderėjo teisė kunigus skirti. Tokiems kunigams mažai terupėjo savo pridermių pildymas. Ėmė jie tiktai pelną ir, vedę pačias, gyveno kaip svietiški žmonės ar dar blogiau, 0 bažnyčios turtai atitekdavo jų vaikams. Kai-kur ir vyskupijos buvo už pi- nigus karalių parduodamos. Kitą kartą užvestas liuosas vyskupų rinkimas pragaišo, ir niekas be karaliaus patvirtinimo negalėjo tapti vyskupu. Ypata, paskirta į vyskupus, turėjo pirma kara- liui prisiegti vasalų budu paklusnumą ir tada tiktai nuo jo te- gaudavo žiedą ir vyskupišką lazdą, ženklus bažnytinės val-

džios. Mirus vyskupui, karaliai liepdavo pas save atnešti na- baštninko žiedą ir lazdą, ir paskui tuos vyskupiškos valdžios ženklus atiduodavo naujai paskirtajam vyskupui. Išrodė, jog net dvasišką valdžią vyskupai gauną nuo karalių. Karaliai dažnai ilgą laiką neskirdavo naujo vyskupo, norėdami pelnyties iš vys-- kupijos žemių. Taip sumažėjus bažnyčios liuosybei, suskurdo joje ir Kristaus dvasia. Bažnyčia suvaržyta, pažeminta, pavergta pasaulinės valdžios, nebegalėjo turėti reikalingos įtakos į žmones. Sugrąžinimas jai gaivinančios Kristaus dvasios ir senojo skais- tumo priderėjo nuo bažnyčios liuosybės atgijimo.

Reformos Gregoriaus VII.

Bažnyčios atgijimas.

Baigianties dešimtajam amžiui ir vienuoliktojo pradžioje baž- nyčia palengva pradėjo pakilti iš nupuolimo. Vokietijos karaliai iš Saksonų giminės sudrutino ciesoriaus valdžios galybę, užka- riavo Italiją, karunavosi Romos ciesoriais ir išgelbėjo papas iš Italijos kunigaikščių valdžios. Truputį vėliaus pietų Italijoje ir Sicilijoje įsikurė nauja germanų tauta — normanai ir įsteigė tenai savo valstybę. Jų karaliai, Robertas Giuiskardas ir Rogeras, pri- pažino save papos vasalais. Papos, turėdami po šonu normanų karalių pagalbą, jautėsi esą liuosesni savo žemėse ir be baimės galėjo Romoje rupinties dvasiškais visos bažnyčios reikalais.

Nuo 1044 metų papų sostą užima be pertrukio eilė veiklių vyrų, kuriems rupėjo bažnyčios pakėlimas iš nupuolimo. Trys buvo to nupuolimo versmės: kunigų moterystė, simonija, arba pardavinėjimas už pinigus bažnyčios vietų, ir investitura, arba suteikimas vyskupams žiedo ir lazdos padavimu valdžios vysku- pijų žemėse. Papos (Gregorius VI, Leonas IX, Viktoras II, Ste- ponas IX, Mykalojus II ir Aleksandras II) kovojo be perstojo prieš simoniją ir kunigų moterystę. Svarbus buvo Aleksandro II įstatas (1059), kuriuo nustatoma nauja tvarka -papoms rinkti. Naujo papos skyrimas pavesta kardinolams. Įvykus tokiam papų

SA

rinkimo budui, sunku bebuvo Romos kunigaikščiams arba kitai pasaulinei vyresnybei beprimesti bažnyčiai netikusį ganytoją.

Gregorius VII ir Henrikas IV.

Kovoje su blogais papročiais, įsiskverbusiais į bažnyčią tuo laiku, tvirta papoms pagalba buvo Kliuny vienuolynai, kuriuose griežtai buvo laikomasi šv. Benedikto įstatų. Kliuniečių gyvenimo budas labai plačiai pasklydo, jį buvo priėmę daugelis vienuolynų įvairiuose kraštuose. Iš tų vienuolynų išėjo daug kunigų ir vys- kupų tvirtos bažnytinės dvasios. Vienu iš tokių tvirtų bažnyčios liuo- sybės gynėjų buvo Hildebrandas. Papa Gregorius VI, pažinęs nepaprastą Hildebrando dorą ir tvirtą jo budą, parsikvietė Hilde- brandą į Romą. Mirus Gregoriui VI, Hildebrandas sugrįžo į savo vienuolyną. Su papa Leonu IX Hildebrandas vėl sugrįžo Romon. Nuo to laiko jisai prie penkių papų buvo dešine jų ranka. Mirus Aleksandrui II (1075), Hildebrandas vienbalsiai iš- rinktas papa. Atminimui savo geradario Gregoriaus VI prisiėmė jisai vardą Gregorius VII. Pranešdamas ciesoriui Henrikui JV apie savo išrinkimą papa ir prašydamas patvirtinimo savo išrin- kimo, Gregorius VII priminė ciesoriui, kad busiąs tvirtu bažnyčios liuosybės gynėju. Henrikas IV nėkiek neketino atsisakyti nuo teisių, kurias pirm jo buvo prisisavinusi pasaulinė vyresnybė dva- siškuose dalykuose. Todel sutartis tarp Gregoriaus VII ir Hen- riko IV ilgai patekti negalėjo. Kova buvo neišvengiama.

Gregorius VII samprotavo, jog atėjo laikas su šaknimis iš- rauti papiktinimus, įsiskverbusius į bažnyčios gyvenimą. Todel 1074 metais sukvietęs į Romą aplinkinių vyskupų susirinkimą, išleidė šiuos įstatus: 1) tie, kurie už pinigus yra įgiję bažnytines vietas, turi nuo jų atsisakyti, o lig neatsisakant negali pildyti savo dvasiškų pareigų, 2) kunigai, su moterimis gyvenantys, negali Mišių laikyti ir dalyti Sakramentų, 3) žmonės neturi klausyti Mišių ir priimdinėti Sakramentus nuo kunigų, kurie nenorėtu persiskirti su moterimis. Tuos įstatus Gregorius VII nusiuntė taipo - gi Francijos ir Vokietijos vyskupams paskelbti savo vys- kupijose ir prižiurėti, kad visur butu užlaikomi.

a UR

Kunigų bemoteryste griežtai sujungta su krikščionių įdealu. Giliau suprantama tikyba nuo kiekvieno žmogaus reikalauja pasi- aukavimo. Negal jo kitiems skelbti, kas patsai nerodo pasi- aukavimo pavyzdžio. Moterystė labai įpainioja žmogų į šio pasaulio reikalus. Bemoterystė gi leidžia kunigui visoje para- pijoje matyti savo šeimyną. Tiktai liuosas nuo šeimynos ru- pesčių kunigas gali tapti žemės druska. Todel kunigų mote- rystė, kai-kur kad ir labai įsikerėjusi, butinai reikėjo panaikinti,. nors ir sunku buvo vykdinti tokia didelė permaina. Per Pary- žiaus susirinkimą kai kurie kunigai ir vyskupai pripaižino, kad pa- pos reikalavimų negalima esą užlaikyti. Ne geriau buvo priimti Gregoriaus VII reikalavimai ir Vokietijoje. Kai kurie doresnieji vyskupai nedrįso jų garsinti savo vyskupijoje, bijodami visuotino kunigų pasipriešinimo. Buvo ir tokių, kurie stačiai paliuosavo savo kunigus nuo bemoterystės užlaikymo. 1075 metais Grego- riaus VH sukvietė Romoje naują vyskupų susirinkimą, per kurį atkartojo pernykščius įstatus, iškeikė vyskupus ir kunigaikščius, trukdančius tų įstatų vykdinimą, ir skaudžiausiai užgynė vysku- pams ir vienuolynų 'viršininkams imti investiturą nuo svietiškių.

Papos ir jų priešininkai toje kovoje rėmėsi liaudimi, pir- miausiai liuosaisiais gyventojais, o paskui ir žemesniuoju luomu. Liaudies palaikomas Gregorius VII galėjo atstatinėti vyskupus ir at- imti valdžią karaliams. Joks kitas papa ligšiol nesinaudojo tokia valdžia. Henrikui IV seniai netiko reformos, išeinančios iš Romos. Vokietijos ciesoriams beveik buvo pavykę paimti savo valdžion Romos bažnyčią, todel Henrikui IV labai netiko, kad papa, draus- damas investiturą, siaurino ciesoriaus valdžią Vokietijoje. Apie Henriką IV susispietė kunigai ir vyskupai, nenorintys pasiduoti Gregoriaus VII vykdomoms reformoms. 1076 metais atlikta Vor- mse Vokietijos vyskupų susivažiavimą, kuriame atmesta papos naujai išleistieji įstatai link kunigų bemoterystės, ir jisai pats pri- pažintas neteisingai išrinktu papa. Susirinkimo nusprendimai pranešta Gregoriui VII ciesoriaus raštu, prasidedančiu šiais žo- džiais: „Henrikas IV, ne iš prisisavinimo, bet iš Dievo malonės karalius, Hildebrandui, jau nebe papai, bet netikram vienuoliui.“ Ciesoriaus pasiuntinys, atvykęs į Rymą, atrado papą belaikant

02

vyskupų susirinkimą ir padavęs Henriko IV raštą, pasakė, kas buvo Vormse Vokietijos dvasiškijos sutarta. Susirinkime kilo tok- sai pyktis ant ciesoriaus, jog jo pasiuntinys nebutu gyvas išlikes, jei jo nebutu savo ypata užstojes papa nuo kalavijų svietiškių, dalyvavusių susirinkime. Vyskupų taryba tą dieną pertraukta. Ant rytojaus Gregorius VII iškilmingai atskyrė nuo bažnyčios Henriką IV, atėmė jam karaliaus valdžią ir jo pavaldinius paliuo- savo nuo paklusnumo prisiegos. Atskyrė taipo-gi nuo bažnyčios ir tuos vyskupus, kurie pirmininkavo Vormso susirinkime, kitiems- gi skaudžiai įsakė atvykti Romon išpažintu savo kalčios ir pa- | pos susimylėjimo melstu.

Daugumas vyskupų skubinai nusiuntė Romon raštus, ku- riais išreiškė gailestį ir nuolaidumą prieš papą. Vokiečių kuni- gaikščiai, kurie seniai neapkentė Henriko IV del jo nežmoniško žiaurumo ir kitų nedorų darbų, dabar pasinaudojo sunkiu cieso- riaus likimu ir, susivažiavę į Tiburą, paskelbė, kad atskirtas nuo bažnyčios ciesorius nebegalįs valdyti valstybės, ir ketino išsirinkti kitą ciesorių, jei per metus nebutu Henrikas IV susitaikinęs su bažnyčia. |

Henrikas IV, visų atstotas, turėjo nusilenkti . prieš papą. Tai-gi skubinai atlikęs žiemos laiku per Alpių kalnus sunkią ke- lionę, atvyko į Italiją ir, atradęs Grezorių VII Kanosoje, per tris dienas stovėjo prie jo rumų vartų basas, apsivilkęs atgailos dra- bužiu, melsdamas išrišimo. (Gregorius VII įtikėjo Henriko IV prižadams ir nuėmė nuo jo ekskomuniką. Susiderinęs su papa, Henrikas IV lengvai nuveikė savo priešininkus Vokietijoje ir at- gavo valdžią, bet nėkiek neketino pildyti Kanosoje padarytųjų prižadų. Todėl Grėgorius VII antrą kartą atskyrė jį nuo baž- nyčios (1080). Henrikas IV apgulė savo kariumene papą Romoje. Gregorius VII gelbėdamasis užsidarė tvirčiausioje miesto dalyje, tam kartui išliuosuotas normanų karuomėnes, bet bijodamas naujo užpuolimo, persikėlė iš Romos į Benevento miestą Salerną ir te- nai mirė (1083). Paskutiniai jo žodžiai buvę: „mylėjau teisybę, me- apkenčiūu nedorybės, todel mirštu ištrėmime“ .

Taip pabaigė savo amžių kilnios dvasios didvyris, didžiau- sias kovotojas del bažnyčios liuosybės. Turėjo jisai augštą

,

— 89 —

supratimą apie tikybą. Vesdamas sunkią kovą su Henriku IV, vadovavosi ne noru viešpatauti, gynė tiktai tikėjimo laisvę. Savo raštuose dažnai mini apie teisybę. „Mes norime vieno, sakė jisai, kad šventoji bažnyčia, visame pasaulyje paminta ir sudraskyta, sugrįžtų prie senosios skaistybės ir tvirtumo“. Henrikas IV mirė (1106), visų apleistas ir neapkenčiamas. Jo paties sunus Henrikas V pakėlė maištą prieš savo tėvą ir prie jo gyvos galvos atėmė jam valdžią. Henriko IV ir Gregoriaus VII įpėdiniai toliaus vedė kovą del investiturų. Tepasibaigė ji 1122 metais Vormso konkordatu, kada abi pusi susiderino šiomis sąlygomis: ciesorius atsisakė nuo investituros su žiedu ir lazda, dvasiškosios valdžios ženklais; papa pripažino ciesoriui investiturą su skipetru, kurio padavimu išreiškiama suteikimas vyskupui valstybinės valdžios žemėse, priderinčiose prie vysku- pijos. Kapituloms pripažinta laisvas vyskupų ir vienuolynų virši- ninkų rinkimas. Prie rinkimų gali buti patsai ciesorius arba įo atstovas.

Tai-gi galutinai papos laimėjo ilgą kovą su ciesoriais, ir bažnyčia atgavo sau reikalingos liuosybės, nors Vormso konkor- datas neatėmė ciesoriui visai valdžios bažnyčios dalykuose, tiktai ją sumažino. Pasekmės reformų, iškovotų su tokia sunkenybe, apsireiškė visuotinu bažnytinio gyvenimo atgijimu. Panaikinus simoniją, tiktai nuopelnų kelias tevedė prie dvasiškos vyriausy- bės įgijimo. Kunigai, sugrįžę prie užlaikymo bemoterystės, įvestos bažnyčioje nuo senovės laikų, ir tapę liuosi nuo rupesčių žemiškais savo reikalais, su tuo didesniu pajiegų įtempimu galė- jo darbuoties dvasiškų žmonijos reikalų aprupinimui. Bažnyčios įtaka žymiai šokterėjo net valstybės dalykuose. Didelė dalis visų tų nuopelnų prideri Gregoriui VII. Jisai pirmas riekė apžė- lusį dirvoną, ant kurio dvyliktame ir tryliktame šimtmetyje, baž- nyčiai atgavus liuosybę, susikrovė gražųs krikščioniško mokslo ir šventenybės žiedai. Ilga ir sunki kova del bažnyčios laisvės iškilmingai švęsta sušaukimu 1123 m. visuotinojo susirinkimo (pirmojo Lateraniškio). Jisai patvirtino Vormso konkordatą ir išleidė įstatų, tvarkančių investituros, simonijos ir kunigų mo-

— 90 —

terystės dalykus (augštesnieji šventimai pripažinta kliuviniu, pa- darančiu moterystę netikra).

Krikščionių tikėjimo plėtimasis žiemių ir rytų Europoje.

a) Normanai,

25. Krikščionių tikėjimas vakarinėje Europoje plėtėsi iš Romos. Todel tautos, arčiau Romos gyvenančios, pirmiau tapo krikščioniškos, negu tolimesnėsios, labiau į žiemius nusikišusios. | Prie tų paskutiniųjų prideri normanai, kuriems krikščionystės šviesa tepatekėjo devintame amžiuje.

Germanų kilmės tautos, gyvenančios Norvegijoje, Švedijoje ir Danijoje, vadinamos buvo bendru normanų vardu. Normanai žinomi buvo, kaipo drąsųs jurininkai, ir jų buriai kasmet, atėjus pavasariui, plaukdavo Europos pajuriais jieškotu lengvo pelno, plėštu gyventojų Francijos, Anglijos ir net tolimos Graikijos. Tiktai krikščionių tikėjimo priėmimas tesuturėjo normanus nuo tokio užsiėmimo. Tapę krikščionimis, normanai pradėjo atprasti nuo klajojimo po svetimus kraštus ir užsiimti žemės dirbimu ir amatais. r

Devintame amžiuje šv. Ansgaras skelbė krikščionių tikėjimą Danijoje ir Švedijoje. Vienuoliktajame amžiuje, viešpataujant Kanutui, krikščionių tikėjimas gavo viršų Danijoje. Pirmuoju krikščioniu Švedijos karaliumi buvo Olaus, o dvyliktame amžiuje rupinanties šv. Erikui, visa Švedija tapo krikščioniška. Norvegi- joje krikščioniu tikėjimą platino misionoriai iš Anglijos. Daug prisidėjo prie to švento darbo Norvegijos karaliai. Šv. Olaus, buvo del tikėjimo nužudytas. Vienuoliktajame amžiuje visa Nor- vegija priėmė katalikų tikėjimą. Iš Norvegijos ir Švedijos Evan- gelijos šviesa pasklydo Finliandijoje ir Islandijos saloje.

6) Slavai,

Slavų giminės, prie kurių prideri rusai, lenkai, čechai, chorvatai, slovencai, serbai, bulgarai, užima didelius rytų Euro-

r

— 91 —

pos plotus. Krikščionių tikėjimas pas jas plėtėsi dviem keliais: vakariniai slavai gavo jį nuo artimųjų savo kaimynų vokiečių, rytiniai-gi iš Konstantinopolio, nuo graikų.

Slavai, gyvenantys Dalmatijoje, Karintijoje, Krainoje ir Štyri- joje (slovencai), tapo krikščionimis aštuntame amžiuje, chorvatai septintame. Devintame amžiuje nekurie vakariniai slavai pateko Karolio Didžiojo valdžion ir priėmė jo pasiųstus misionorius. Taip vokiečiai kunigai iš Salzburgo apsakinėjo Evangeliją mora- vams, misionoriai iš Bavarijos čechams. Čechai ir moravai, gin- dami savo tautos liuosybę nuo vokiečių jungo, nenoroms leidė i savo kraštą vokiečių kunigus. -Moravų kunigaikštis Rostislavas parsikvietė Evangelijos garsintojus iš Konstantinopolio. Atvy- kusiu du broliu, šv. Kirilas ir šv. Metodius, praplatino tarp mo- ravų krikščionių tikėjimą, įvedė pas juos Mišias slavų kalba ir išvertė į tą kalbą Šventąjį Raštą. Vokiečių dvasiškija apskundė juos papai už įvedimą slavų kalba liturgijos, bet šv. Kirilas ir šv. Metodius lengvai Romoje išsiteisino. Budamas Romoje, šv. Kirilas pasimirė, Šv. Metodius-gi, pakeltas papos Adriano II į Moravijos ir Panonijos arkivyskupųs, sugrįžo į Moraviją ir toliau vedė pradėtą darbą ne tiktai tarp moravų, bet ir tarp čechų. Baigianties devintam amžiui priėmė nuo šv. Metodiaus krikštą čechų kunigaikštis Borzivojus su savo moterimi Liudmile.

Šv. Metodijaus mokiniai apsakinėję krikščionių tikėjimą kai- kuriose Lenkų apygardose. 9065 metais lenkų karalius Miečislovas, vesdamas už pačią čechų kunigaikštaitę Dombrovką, apsikrikšty- dino su visa savo tauta.

Slavai, gyvenantys labiau į pietus, kaip antai serbai ir bulgarai, gavo krikščionių tikėjimo pradžią is Konstantinopolio. Devintame šimtmetyje apsikrikštydino bulgarų kunigaištis Bori- sas. Kaip moravai ir čechai, vengdami vokiečių jungo, kvietėsi misionorius iš Konstantinopolio, taip-pat bulgarai, gindamiesi nuo graikų viešpatavimo, kreipėsi į vakarus. Kunigaikštis Bori- sas prašė vokiečių karaliaus Liudviko ir papos Mykalojaus I atsiųsti lotyniškų kunigų. Mykalojaus I pasiųstieji kunigai ap- krikštijo daugybę bulgarų ir užvedė romišką bažnytinę tvarką. Paskui betgi bulgarai pasidavė graikų ciesorių įtakai ir dvasiš-

1

kajai valdžiai Konstantinopolio patriarkų, su kuriais drauge ir atsiskyrė nuo katalikų bažnyčios.

Toksai pat likimas buvo ir serbų, artimiausių bulgarų kai- mynų.

Vėliau už kitus slavus įtikėjo į Kristų rusai. Krikščionių tikėjimas tepradėjo pas juos plėsties dešimtame amžiuje. Nor- manų vadai, kurie valdė Novgorodo ir Kijevo rusus, turėjo tan- kių santykių su graikais, Dniepru ir Juodaja jura plaukdami, lankydavosi jie dažnai Konstantinopolyje. Tenai rusai ir susi- pažino su krikščionių mokslu. 955 metais apsikrikštydino Kon- stantinopolyje Olga, moteris Kijevo kunigaikščio Igorio. Žinoma, kad apie tą laiką buta jau Kijeve krikščionių bažnyčios. 088 metais Kijevo kunigaikštis Vladimiras, vesdamas moterį Oną, Konstantinopolio ciesoriaus seserį, patsai apsikrikštydino ir ap- švietė krikščionių tikėjimu visą savo tautą. Pirmieji Rusijos vys- kupai buvo graikai. Kijevo metropolitas priklausė Konstantino- polio patriarko. Todel Konstantinopolio patriarkai, atsiskyrę nuo vienybės su Roma, lengvai patraukė paskui save ir rusų baž- nyčią.

c) Vengrai. |

„„ Pirmais Evangelijos apsakinėtojais tarp vengrų buvo graikų ir vokiečių misionoriai. Dešimtame amžiuje apsikrikštydino vengrų kunigaikštis Geiza. Visą vengrų tautą atvedė prie krikš- čionių tikėjimo šv. Steponas karalius (f 1038). Papa Silvestras II išreiškimui pripažinimo didelių įo nuopelnų suteikė jam kara- lišką karuną ir vardą Apaštališko karaliaus. Tą vardą vartojo paskui Austrijos ciesoriai, kurie drauge buvo vengrų karaliais.

Kryžiaus karai.

Vietos, pašvęstos Išganytojo gyvenimu ir kančia, visuomet buvo krikščionių branginamos ir dažnai lankomos, ypatingai-gi nuo to laiko, kada ciesorienė šv. Elena atrado Jerozolimoje šventą kryžių ir pastatė tenai bažnyčias šventų vietų pagarbinimui. Kol Palestyna buvo Konstantinopolio ciesorių valdžioje, krikščionys

?

192 —

liuosai galėjo tenai keliauti. Arabai, užkariavę Jerozolima (637), pra- džioje irgi nedarė jokių kliučių krikščionių keliauninkams, lankan- tiems šventas vietas. Elgimasis su krikščionimis pablogėjo prie Fatimidų dinastijos, ypatingai gi sunkus pasidarė, kada Palesty- ną užkariavo turkai (1073) Už šventų vietų lankymą uždėjo jie didelius mokesčius. Krikščionys kelionėje turėjo kęsti pasi- tyčiojimą iš savo tikėjimo. Apsakinėjimas keleivių, grįžtančių iš Palestynos, labai užgaudavo visos krikščionijos jausmus, įnirti- mas ant netikėlių buvo labai didelis. Gregoriaus VII su Henri- ku IV kova tam kartui atkreipė krikščionių domę nuo Palestynos- Bet kaip tiktai bažnyčia susilaukė ramesnių laikų, tuojau visi atjautė reikalą atvaduoti šventas vietas nuo netikėlių.

Petras Amjenietis, kurs patsai buvo aplankęs Palestyną ir savo akimis matė krikščionių suspaudimą, gavo nuo papos Urbono II pasiuntinystę garsinti šventą kovą su turkais. 1095 metais Urbonas II sušaukė į Klermontą labai didelį susirin- kimą iš Italijos ir Francijos. Papa, apsakęs sunkų krikščionių stovį Palestynoje, prabilo į susirinkusius šiais žodžiais: „jųs, sakė jisai į bajorus, namie plėšiate našlių ir našlaičių turtus, skriaudžiate nekaltus ir paniekinate bažnyčias, pripildydami jas ginklų žvangėjimu. Nešiojate prisijuosę kalaviją, bet rupi jums ne bažnyčios gynimas, kurį esate žadėję, bet tiktai Kristaus avi-“ jos gaišinimas. Draskote kits kitą, kaip varnai numirėlius, ir visą kraštą pripildote karo tranksmu. Atmeskite tokį kareiviavi- mą, kurs tolina jus nuo Dievo, ir tapkite Kristaus kareiviais. Eikite į rytų šalį bažnyčios gintų“ Papos žodžiai uždegė susi- "rinkusias minias. Visi vienu balsu šaukė, kad Dievas to norįs. Svarbiausi kryžiaus karų tikslai buvo Palestynos išliuosavimas iš magometanų valdžios ir rytų bažnyčios suvienijimas su va- karų bažnyčia.

Daugybė kunigaikščių ir žemesnės bajorijos tuojau užsirašė į kryžiaus kariuomenę ir, kaipo Kristaus kareivių ženklą, siuvosi ant dešinio pečio raudoną kryžių. Didelės kryžiuočių minios, daugiausia sodiečių, be gero ginklo, be kariškos drausmės, vedamos Petro Amjeniečio, iškeliavo tuojau į Palestyną. Daugu- mas jų išgaišo kelionėje Vengrų ir Bulgarų žemėse, likusiuosius

raj

išbaigė žudyti Azijoje turkai. Tikra kariumenė, ginkluota, turinti tam tikrus vadus, išsirengė vasara 1096 m. Vedė ją Lotaringijos hercogas Godirydas Bulionietis. Buvo -joje vis rinktiniai vyrai, įgudę į karą. Bet kelionės tolumas, maisto ir vandens truku- mas, karštis ir šiltų kraštų ligos praretino ir jų eiles. Užtat tuos, kurie išturėjo kelionės sunkenybę ir pasiekė Palestyną, gaivino karštas troškimas kariauti su krikščionių priešininkais. Mažas kryžiuočių skaičius išblaškydavo didelius turkų burius. 1099 metais kryžiuočiai užėmė Jerozolimą ir įsteigė tenai krikščionių valstybę. Godfrydas Bulionietis išrinkta pirmuoju jos karaliumi. Jisai tečiau nenorėjo nešioti karaliaus karunos tenai, kur Išga- nytojas buvo erškėčiais karunuotas, ir vadino save tiktai Kristaus grabo gynėju.

Jerozolimos karalystė, įstatyta toli nuo krikščionių kraštų, iš visų pusių apsupta arabų ir turkų, negalėjo ilgai išsiturėti. Daug kryžiuočių sugrįžo į Europą. Likusiųjų sunųs, užaugę Palestynoje, nepanašųs buvo į savo tėvus. Arabų papročiai labai atmainė jų budą. Išsigimę krikščionys pasidavė rytų krašto išlepimui, daugelis visai ištvirko, vengė karo vargo. Ciesorius Konradas III ir prancuzų karalius Liudvikas. VII, atvykę į Palestyną (1147), šiek-tiek sudrutino krikščionių karalystę Palestynoje. Bet jau 1187 metais turkai atsiėmė Jero- zolimą. Tada išsirengė į kryžiaus karą vokiečių ciesorius Fridri- chas I, Anglijos karalius Rišardas ir francuzų karalius Pilypas II Augustas. Fridrichas I, nepasiekęs Palestynos, prigėrė kelyje, persikeldamas per vieną Syrijos upę. Rišardas ir Pilypas II, užvydėdamu vienas antram kloties, mažai ką gero tepadarė Pa- lestynos krikščionims, Jerozolima paliko turkų valdžioje. Nepa- sisekimas atvėsino krikščionių karštį, ir nors papos nesiliovė raginti Europos tautų į šventą karą, mažai kas beklausė jų balso. Paskutinį kryžiaus karą atliko Francijos karalius šv. Liudvikas ir joje atrado sau mirtį (1270).

Kryžiaus karai, vesti mažko per du šimtu metų, nepasiekė savo tikslo. To nepasisekimo priežastys buvo kelionės tolumas, kliuviniai iš graikų pusės ir stoka vienybės tarp pačių krikščionių. Todel Palestyna po senobei paliko turkų rankose, ir krikščionių |

?

keliauninkų buitis joje nėkiek nepasitaisė. Bet nors kryžiaus karai ir brangiai atsėjo, jie betgi buvo ne be naudos Europos tautoms. Jie auklėjo krikščionyse pasiaukavimo dvasią augštesniems tiks- lams, kėlė sąmonę bendrumo visų krikščionių reikalų, paragino labiau rupinties misijomis. Beto kryžiaus karai atitraukė iš Europos daugybę neramios bajorijos, kuri, neturėdama geresnio užsiėmimo, vedė nuolatinius savitarpius karus ir tuo trukdė tautų ramų su- gyvenimą ir pažangą. Kryžiaus karai parodė bajorijai augštesnį tikslą — kovą su bažnyčios priešininkais ir silpnųjų gynimą. Juose išsidirbo tarp krikščionių kareivių kai-kurie papročiai, kurie doriškai augštai iškėlė ir papuošė vidurinių amžių ricierius. Krikščioniškas ricierys savo priedermę laikė ginti prispaustuosius ir silpnuosius. Iš to taipo-gi laiko reikia išvesti paprotis ypatingo moteriškujų gerbimo, kurs taip giliai įleidė šaknis Europos tautų draugijos gyvenime, nors tas gerbimas dažnai apsireikš- davo juokingu budu. Kryžiaus karuose didelis skaičius baudžiau- ninkų įgijo laisvę. Beto, kryžiuočiai, aplankę rytų šalis, susipa- žino jose su arabų apšvietimu, valstybės valdymo budu, papro- čiais ir daug ko nuo jų išmoko. Europoje po kryžiaus karų pakilo mokslas (filosofijos, geometrijos, istorijos, botanikos), amatai, prekyba, žemės dirbimas. Iš Azijos parvežta ligšiol ne- žinomų Europoje javų, vaisinių medžių, visokių naujų išdirbinių.

Vienuolių gyvenimas. Kliuniečiai.

Vienuolių gyvenimas, taip gražiai nustatytas šv. Benedikto, ilgainiui daugelyje vietų pagedo. Kai-kurie vienuolynai įgijo di- delius turtus. Todel kunigaikščiai ir karaliai norėdami pelnyties vie- nuolynų žemėmis, ėmė skirti savo viršininkus. Kartais taipogi karaliai nepatinkamas sau ypatas bausdavo uždarymu vienuolynuose. Taip į vienuolynus patekdavo žmonių, kurie ne geruoju taikinosi prie vienuoliško gyvenimo. Drausmė vienuolynuose apiro. Mėginta ii grąžinti. Kaikurie vienuolynai ėmė jungties į draugijas, pasi- „duodami valdžiai vieno kokio vienuolyno, kurs labiau rupinos drausmės palaikymu. Tokius žymesniuosiuos vienuolynus papos

— 96 —

paliuosuodavo iš po vyskupų valdžios ir paimdavo savo globon. Iš tokių sąjungų garsiausioji buvo susispietusi apie Kliuny vie- nuolyną, kame buvo įvesta griežtas vienuoliško gyvenimo laiky- masis. Kliuny vienuolyno viršininkas lankydavo kitus vienuoly- nus, į vienuolynus su pašlijusia drausme atsiųsdavo uolių vienuolių, apsileidėliai buvo išdalinami į kitus vienuolynus. Kliuniečių gyve- nimo budas buvo priimtas pradžoje Francijos vienuolynuose, o paskui ir kituose kraštuose. Buvo laikas, kada pasidavę Kliuniečių vadovavimui gyveno apie 2000 vienuolynų. Nuo IX amžiaus vienuo- lynuose padidėjo kunigų skaičius, delto kad vienuolynai valdė ir pa- rapijas. Pasidalinimas darbu padarė tarp vienuolių skirtumą. Ku- nigai užsiimdavo daugiausiai parapijų reikalais, mokslu, mokinimu, broliukai gi fizišku darbu. Pas Kliuniečius buvo daugiau laisvės negu kituose vienuolynuose, bet ir didesnis skirtas tarp pilnųjų vienuolynų ir broliukų. Didesnę laisvę kliuniečiai stengėsi at- sverti darbštumu, labdarybe, daile. Bajorams labai tiko tvarka, viešpataujanti Kliuniečių vienuolynuose, ir bajorai labai stojo į Kliuniečių vienuolynus. Tas bajorų supludimas davė Kliuniečių vienuolynams didelius turtus, kuriuos tečiau Kliuniečiai naudingi suvartodavo, pastatė daug gražių bažnyčių lir kitokių triobesių. Bet ilgainiui del tų pačių turtų, 0 taipogi delto, kad augš- tesnės kilmės bajorai savo vaikus be pašaukimo bruko į vienuo- lynus, drausmės dvasia ėmė nykti pas Kliuniečius. Atsirado reikalas steigti naujų vienuolynų, labiausiai tokių, kuriuose butu užsiimama netiek malda, kiek veikliu gyvenimu.

Cistersai.

Baigianties vienuoliktam amžiui Kliuniečių vienuolyno virši- ninkas šv. Robertas su savo draugų bureliu del savo pavaldinių nepaklusnumo išėjo į vietą Cistersium, esančia atstu nuo žmonių. Jo vienuoliai ėmė vadinties Cistersais. Pradžioje šv. Ro- bertas nedaug teturėjo savo skaudaus gyvenimo budo pasekėjų, bet paskui Cistersų įstatas labai išsiplėtė, įstojus į iį šv. Bernar- dui. Jis galima vadinti tikruoju Cistersų ordino įsteigėju.

Šv. Bernardas gimė Francijoje (1091) iš turtingos Šampa- nijos grapų giminės. Jau mokykloje budamas, parodė nepaprastą

?

0 2

proto gabumą. Prigimtos proto dovanos ir augšta kilmė lėmė jam didelę ateitį. Bet jaunam Bernardui labiau rupėjo amžinas žmogaus likimas, negu šio gyvenimo laimė. Todel pergalėjęs pasaulio ir kuno pagundas, pasiketino įstoti į vienuolyną, teturė- damas dvidešimts metų. Tėvas ir visa giminė priešinga buvo tokiam jo užmanymui ir mėgino jį nuo to atitraukti. Bet šv. Ber- nardas taip iškalbingai išrodinėjo žemės gėrybių menkumą, jog: penki šv. Bernardo broliai, sesuo, dėdė ir pagalios ir tėvas įstojo taipo-gi į vienuolyną. Šv. Bernardo pavyzdis patraukė paskui i daugybę jaunimo, ir taip buvo didelis skaičius žmonių, kurie prašėsi į šv. Bernardo vienuolyną, jog visi negalėjo vienoje vie- toje patilpti, ir šv. Bernardas turėjo pastatyti dar tris vienuolynus. Pačiame Klervo, kame gyveno šv. Bernandas, buvę po jo vado- vyste apie 700 vienuolių. Dar prie šv. Bernardo gyvos galvos skaityta jau visuose Europos kraštuose apie 65 vienuolynus, kurie prisilaikė jo užvestojo gyvenimo budo. Paskui jų skaičius visuose Europos kraštuose pakilo iki 1800. Cistersai labiau negu Kliuniečiai laikėsi kiek galima didesnio neturto vienuolyno įtaisyme, bažnyčios papuošime ir pačių vienuolių gyvenime, reikalavo iš vienuolių, kad jie daugiau užsiimtu rankų darbu, ypatingai ukiu. Cistersų darbavimasis buvo bažnyčiai labai naudingas ir turėjo didelę įtaką į visą krikščionių draugiją. Pamaldos, gražiai at- liekamos cistersų bažnyčiose, gamino gyvą tikėjimą žmonėse. Mokyklos platino apšvietimą. Pakeleiviai kiekvienu laiku atras- davo cistersų vienuolyne malonų priėmimą, neturtėliai pašalpą, ligonyš vaistą ir priežiurą. Cistersai patys dirbdavo visus lauko darbus ir vedė gerą ukį. Niekur laukai nebuvo taip išdirbti, sodnai taip gerai įtaisyti, kaip vienuolynų žemėse,

Šv. Bernardas

buvo didžiausia ir garsiausia savo amžiaus ypata. Veltu stengėsi jisai pasi- slėpti vienuolyne nuo žmonių garbės. Karaliai ir vyskupai iš visur kreipėsi prie jo, prašydami patarmės svarbiausiuose dalykuose. Papa Eugenius III pasiuntė jį kryžiaus karo skelbtu. Šv. Bernardas nenoroms turėjo palikti vienuolyną ir, važinėdamas po Francijos ir Vokietijos miestus, telkti krik- ščionis į karą su netikėliais. Taip buvo didelis žmonių troškimas pama- tyti tą šventą vyrą ir išgirsti jį kalbant, jog Špeiroje susigrudusi minia ko tiktai jo nenuspaudė, ir tiktai ciesorius Konradas III išgelbėjo li, pasikeldamas Bažnyčijos Istorija 7

ss a

šv. Bernardą ant savo pečių. Pabaigęs savo pasiuntinystę, šv. Bernardas sugrįžo į savo numylėtą Klervo, kame ramiau jam buvę vienuolyno ir ap- linkinių- miškų tyloje, "negu miestų tranksme, kur matydavo didžiausios pa- garbos ženklus.

Viduriniai amžiai buvo skaudžios atgailos laikas. Kada už kiekvieną šiek-tiek didesnį nusikaltimą bausta mirtimi, tada ir dvasiško gyvenimo vadovai nuvaldymui smarkaus to laiko žmonių budo varžė aštriu gyvenimu žmonių geidulius. Cistersų gyvenimo budas buvo aštrus. Cistersus bet gi gyvenimo aštrumu pralenkė naujas kartuzų įstatas, įsteigtas šv. Brunono (1084) vie- toje Chartreuse, netoli Grenoblės. Kartuzai A visą aim- žių užlaikyti tylėjimą ir nevalgyti mėsos.

Aštrųs taipogi buvo įstatai karmelitų, sisitadkiaių kryžiaus karų laiku. Bertoldas su savo draugais pasistatė vienuolyną Palestynoje ant Karmelio kalno (1156) ir todel gavo karmelitų vardą. Palestynai patekus turkų valdžion, karmelitai persikėlė į Europą. Jų vardas pragarsėjo labiausiai nuo škaplieriaus, kurį jie suteikdavo šv. Marijos garbei.

Mielaširdystės darbai buvo įsakomi šv. Benedikto ir kitų vienuolynų įsteigėjų. Bet kaikurie vienuolynų įstatai tų darbų atlikimą apsirinkdavo už ypatingą savo užduotį. ir tam tikslui jungdavosi į draugijas. Taip vienuoliktame ir dvyliktame am- žiuje įsteigta keletas įstatų, užsiimančių vien tiktai ligonių pri- žiurėjimu.

Del tankių karų Europos tautų su turkais ir arabais daug krikščionių pakliudavo į sunkią magometanų nelaisvę. Tų nelai- mingųjų sušelpimui ir išpirkimui šv. Jonas Matietis įsteigė šv. Trejybės arba trinitorių įstatą (1198). Trinitoriai užsiimdavo pinigų rinkimu belaisviams išpirkti ir darė apžadus patiems atsi- duoti į nelaisvę išvadavimui iš jos kitų. Lietuvos trinitoriai rink- davo pinigus išpirkti belaisviams iš Krimo totorių nelaisvės. Tokį pat tikslą turėjo įstatas Švenčiausios Marijos Panos belais- vių (nevalninkų), įsteigtas šv. Petro Nolasko.

Ricieriai vienuoliai. Per kryžiaus karus ginti Palestynai buvo įsteigta tam tikrų ordinų iš ricierių vienuolių. Prie paprastų vienuoliškų apžadų

?

„Žan

jie prisiimdavo dar priedermę kovoti su katalikų tikėjimo prieši- ninkais ir ginti bažnyčią. Tam tikslui francuzai buvo įsteigę templiarijų ordiną, italai joanitų, vokiečių — šv. Marijos ordiną. Turkams atėmus iš krikščionių Palestyną, visi tie ordinai persi- kėlė į Europą. Templiarijų ordiną panaikino papa Klemensas V, Francijos-gi karalius Pilypas IV pasipelnijo jo tūrtais. Joanitai ilgai kovodami su turkais, buvo įsikurę Kipro ir Rodoso salose, paskui persikėlė į Maltos salą, kurią atėmė iš jų Napoleonas I. Vokiečių ordinas įsikurė Prusuose ir ilgą laiką kovojo su lietuviais

Papų kova sų Hohenštaufenais.

Draugijos gyvenime bažnyčios reikalai visuomet pinte pi- nasi su valstybės. Tuo didesnis buvo tasai jų susipynimas vi- duriniais amžiais, kada visos krikščionių tautos išpažino vieną tikėjimą, kada dvasiškoji ir pasaulinė valdžia taip buvo išvieno suaugusi, kad sunku buvo jiedvi atskirti. Jaunos vakarų Eu- ropos valstybės, auklėjamos bažnyčios ir dar nevisai sustiprėju- sios, jieškojo pagalbos bažnyčios globoje. Prie tokių sąlygų papos, kaipo augščiausi dvasiški vadovai, turėjo įgyti didelę įtaką ir pasauliniuose dalykuose. Papoms priderėjo ciesorių rinkimas ir patepimas. Suteikdami ciesoriaus valdžią, galėjo ją ir atimti. Papos prižiurėdavo, kad valstybės valdyme butu lai- komasi teisybės, gynė valdomuosius nuo valdančiųjų prispaudi- mo, draudė karalius nuo neteisingų ir nereikalingų savitarpių karų. Karaliams niekinant bažnyčios įstatus, papos ne tiktai ga- lėjo dvasiška savo valdžia atskirti juos nuo bažnyčios vienybės, bet tais amžiais papos turėjo pripažintą teisę paliuosuoti pavaldi- nius nuo prisiegos, duotos karaliui, ir tuo atimti jam karaliaus valdžią. Ypatingai pakilo pasaulinė papų valdžia nuo Grego- riaus VII laiko. Bažnyčia, laimėjusi tuomet kovą su ciesoriais, netiktai atgavo liuosybę tikėjimo .dalykuose, bet ir pasaulinė pa- pų valdžia žymiai pakilo, ciesorių gi susilpnėjo.

Kova tarp papų ir ciesorių tuo nepasibaigė, ji vėl buvo atnau- jinta dvyliktame amžiuje, kada Vokietijoje ciesorių sostas atiteko galingam ir veikliam Fridrichui 1 iš Hohenštaufenų giminės.

TA

1480 —

šauklėtas Konstantino polyje, Fridrichas | Barbarosa norėjo įvesti vakarų Europoje tokius pat santykius tarp valstybės ir baž- nyčios, kokie buvo rytuose, kame bažnyčia visai priderėjo nuo ciesoriaus. Tapęs ciesorius, Fridrichas norėjo sustiprinimui savo valdžios įgyti Romą ir visą Italiją, atimti papoms jų valstybę, primesti bažnyčiai savo valią Papa Aleksandras III susijungė su Lombardijos miestais, ginančiais savo liuosybę nuo vokiečių | ciesorių jungo. Toje kovoje iš pradžios viršus buvo Fridricho pu- sėje. Jo kariuomenė sugriovė Mediolano miestą (1162), privertė nusilenkti ir kitus Lombardijos miestus. Fridrichas I užėmė Romą (1176), jo kareiviai išlaužė šv. Petro bažnyčios duris, įvedė į sukruvintą bažnyčią Fridricho pastatytą prieš Aleksandra III netikrą papą Kalikstą III. Bet smarki limpamoji liga sunaikino Romoje visą Fridricho kariuomenę. Neteisėtų papų, Fridericho palaikomų, kiti kraštai nepripažino. Aleksandras III savo drąsiu gynimu bažnyčios teisių ir išmintingų elgimuosi įgijo visuo- tiną pritarimą. Papos ir Lombardijos miestų sujungtos kariu- menės pergalėjo Fridrichą I mušyje prie Legnano (1176). Fri- drichas I turėjo derinties su papa ir susivažiavo su Aleksandru III Venecijoje (1177). Ciesorius, rodydamas savo gailestį, jog per- tiek metų buves paklydime ir kariavęs su papa, puolė jam į kojas, Aleksandras III pakėlė jį ir pabučiavo. Sutartis tarp augš- čiausios pasaulinės ir dvasiškos vyresnybės nebebuvo išardyta lig pat mirštant Fridrichui I.

Aleksandras III užima garbingą žymią vietą papų eilėje. Ko- voje su Fridrichu I nepadarė jokio neapsvartyto žingsnio, iš- vengė bereikalingų smarkesnių priemonių. Kovą tevedė bažny- čios teisėms ginti. Susiderinęs su Fridrichu I atliko Romoje visuotinąjį susirinkimą (trečiajį Lateraniškąjį 1179). Prieš Alek- sandrą III Fridrichas I buvo pastatęs neteisėtus papas, renka- mus kardinolų mažumos. Kad ateityje neatsikartotu panašių atsi- tikimų, per Lateraniškajį susirinkimą nutarta, jog tas tėra teisėtai išrinktas papa, kurs yra gavęs */> balsų kardinolų, dalyvaujančių rinkimuose.

Innocentas III papa (1198—1216), didelio mokslo, tvirtos valios, pavyzdingo gyvenimo, augščiausiai iškėlė papos

?

— 101 —

autoritatę. Savo sumanymų vykdinime tvirtumą jungė su ma- loningumu. Drąsiai gynė bažnyčios teises, žiurėjo, kad bažny- čios įstatus visi gerbtu. Privertė Francijos karalių Pilypą II susi- taikinti su savo moterimi Ingeburga ir pašalinti Agnietę, kurią buvo vedęs prie gyvos galvos savo pirmosios žmonos. Karaliai lenkėsi prieš papos valdžią Aragonija apsiėmė mokėti papai mokestį (1204), Anglijos karalius Jonas Bežemis pavedė savo karalystę papai (1213). Innocentas III atliko tryliktąjį visuotiną susirinkimą (1215 Ketvirtąjį Lateranišką). Jame buvo įsakytą bent metinė velykinė išpažintis.

Kovą su bažnyčia atnaujino Vokiečių ciesorius ir Sicilijos ir Neapolio karalius Fridrichas II. Ir jisai taip pat, kaip jo se- nelis Fridrichas I, turėjo augštą numanymą apie ciesoriaus valdžią, norėjo ir bažnyčią valdyti. Fridrichas II negalėjo pri- lygti Fridrichui I nė jausmų prakilnumu, nė gabumu karui vesti, bet užtat pralenkė jį vyliumi. Visi įrankiai buvo jam geri kovai su priešininku. Susipažinimas su arabų mokslu ir jų pa- pročiais anksti pagadino Fridricho II budą. Tikėjimo dalykuose buvo indiferentas. Palaidu gyvenimu piktino krikščionių drau- giją. Kova buvo daug aštresnė negu su Fridrichu I. Davė jai progos šios priežastys. Fridrichas II savinosi bažnyčios turtus, be papos žinios skyrė vyskupus, neišpildė sankalbos, kurią buvo padaręs prie karunacijos, jog atliksiąs kryžiaus karą, atiduosiąs savo sunui Neapolio ir Sicilijos karalystes, priklausančias papai, užpuldinėjo papą jo žemėse. Jo: kariuomenė sutrukdė visuotiną susirinkimą Romoje uždarymu kalėjimuose ir net žu- dymu į jį važiuojančių vyskupų. Žiauri kova su bažnyčia užima visą Fridricho II viešpatavimą. Joje Fridrichas II išaikvojo plačių savo valstybių pajiegas, kurias butu galėjęs suvartoti valdomųjų tautų naudai. Atskirtas nuo bažnyčios papų Gregoriaus IX ir Innocento IV, pabaigė savo amžių, neapkenčiamas vokiečių, kurie visiškai nenorėjo kovos su papa. Mirdamas, regis, susitaikino su bažnyčia. Netrukus nelaimingai išgaišo Hohenštaufenų giminė. Neapolio ir Sicilijos karalystės atiteko francuzams.

Ilga ciesorių kova su bažnyčia susilpnino jų valdžią ir įstu- mė į vargą valdomuosius jų kraštus. Visa Vokietija ir Italija

— 102 —

pasidalino į dvi kita kitai priešingi pusi: vieną ciesoriaus, va- dinamą Gibelinų, kitą — Hohenštaufenams priešingų kunigaikš- čių Gvelfų ir Italijos miestų. Gibelinai buvo šalininkai centrali- zacijos ir absoliučios ciesoriaus valdžios santykiuose su bažny- "čia, Gvelfai gi gynė atskirų kraštų laisvę ir pripažino bažnyčios teises. Taip bažnytiniai įsitikinimai susipynė su politikos obal- siais. Abi pusi turėjo kiekviename mieste ir apygardoje savo šalininkų ir vedė nepasibaigiančius ginčus ir kovą, neduodančią nurimti visam kraštui. Ilgi karai gamino neapykantą ir įnirtimą tarp to paties krašto gyventojų. Pagalios Vokietijoje viršų gavo atskirų kraštų kunigaikščiai, Italijoje — miestai. .

Nors papos laimėjo kovą su Hohenštaufenais, bet ir jiems greičiau atnešė ji nuostolių negu naudos. Papų valdžia sumažėjo. Fridrichas II kovojo netiktai ginklu, bet ir raš- tais, kuriuose tyčiojosi iš bažnyčios vyresnybės ir skelbė, jog papos neturį valdžios karaliams drausti ir bausti, delto kad ka- raliai esą paties Dievo pastatyti ir prieš patį Dievą teturį duoti atsakymą už savo elgimąsi. Fridricho II atsišaukimai prieš papų valdžią nepraskambėjo be pasekmės. Dėjosi juos domėn karaliai ir mokėsi nuo Fridricho II didinti savo valdžią, valsty- bės valdyme pradėjo mažiau beatsižiurėti į bažnyčios įstatus.

Elgetaujantys vienuoliai.

Vienuoliai, apsiimdami užlaikyti Evangelijos patarmes, nieko negalėjo savo turėti. Ką tiktai uždirbdavo ar kitaip kaip pelny- davo, buvo ne jų, kaipo atskirų ypatų, nuosavybė, bet visos drau- gijos arba vienuolyno. Vienuoliams pragyventi mažai tereikiant, didesnioji jų pelno dalis, gaunamoji iš žemių ir kitų dalykų, bu- davo suvartojama neturtėliams šelpti.

Bet ir toksai turtų valdymo budas kai-kuriems rodėsi ne visiškai sutinkąs su neturto apžadais. Tryliktame amžiuje kilo

?

— 103 —

du nauju įstatu, kuriuodu neturto apžadų užlaikymu skyrėsi nuo visų, ligšiol buvusiųjų įstatų. Buvo tai pranciškonys ir domini- konys. Jų įstatai ne tiktai atskiroms ypatoms neleidė nieko savo turėti, bet ir pačiai draugijai arba vienuolynui draudė įgyti turtus. Pranciškonys ir dominikonys mito vien iš atnašų ir savo darbo pelno ir del to vadinasi elgetaujančiais vienuoliais.

Vidurinių amžių herezijos.

Viduriniais amžiais irgi netruko herezijų, bet labiau tepa- plitusios buvo valdiečių ir katarų herezijos. Joms plėsties padėjo bažnyčios galybė ir dideli turtai, delei kurių augštesniosios dva-“ siškijos dalis buvo susvietiškėjusi.

Valdiečių įsteigėjas buvo Petras de Vaux (Valdes + 1197) iš Liono miesto. Atsižadėjęs savo turtų, patraukė paskui save daug neturtėlių, skelbdamas jiems neturtą ir įjungdamas juos į drau- gijas apaštališkame neturte gyventi. Valdo šalininkai, neturėdami reikalingo mokslo, skelbdavo daug klaidingų nuomonių, todel baž- nyčia užgynė jiems pamokslų sakymą. Francijoje Valdo pasekėjai stengėsi laikyties vienybės su bažnyčia, Italijoje gi prie Valdo sektos prišlijusieji neturtėliai sudarė sektą. Ji turėjo savo šali- ninkų Italijos šiaurėje, Francijos pietuose, Vokietijoje ir Bogemijoje. Valdiečių pamokslininkai atsisakydavo turtų ir gyvendavo išmalda. Nepripažindavo jie jokių pamaldų, tiktai pamokslą ir komuniją, at- mesdavo kunigystę ir prisiegą, pasmerkdavo tarnavimą kariuo- menėje, kraujo liejimą. Bogemijoje valdiečiai vėliau susijungė su husitais, Francijoje su protestantais. Prieš valdiečių svajonės tikrą Evangelijos neturtą pastatė šv. Pranciškus.

Pranciškonys.

Pranciškonų įsteigėjas buvo šv. Pranciškus, gimęs Italijos mieste Asyžiuje (1182). Buvo jisai turtingo pirklio sunus ir jau- nystėje vedė linksmą gyvenimą su savo draugais. Svajojo tapti ricieriu, kare įgyti garbės. Bet paskui pasiryžo buti Kristaus ri- cieriu, ėmė daugiau melsties. Pardavė daugumą brangių savo | daiktų, paėmė iš tėvo sandėlio gelumbės ir už gautus pinigus

— 104 —

ėmė taisyti šv. Damiono ir kitas Asyžiaus bažnyčias. Savo tur- tus dalino pavargėliams, įieškojo jų draugystės, tarnavo raupso- . tiems. (Gyvenimo permaina ir turtų skleidimas labai nepatiko šv. Pranciškaus tėvui, kuris pradėjo delto smarkiai barti savo sunų. Tada šv. Pranciškus atidavė tėvui vis, ką tiktai nuo jo turėjo, nuėjęs prie miesto vyresnybės, atsisakė nuo visų tėvo turtų ir, apsivilkęs su prastu rubu pradėjo vaikščioti po miestą, skelbdamas žemės gėrybių paniekinimą ir ragindamas į atgailą. Ligšiol šv. Pranciškus buvo žinomas kaipo turtingas jaunikaitis, mėgiantįs gražiai rėdyties. Jo gyvenimo permaina darė didelį įspudį. Susirinko apie jį mokinių burelis, su jais šv. Pranciškus sutaisė draugiją ir kai kurį laiką gyveno Asyžiuje, atsidavęs maldai, paskui išsiuntė savo draugus į kitus miestus garsintu Dievo ir artimo meilės ir neturto Evangelijos. Buvo tai užmazga naujo įstato, turinčio visame pilnume užlaikyti neturto apžadus.

Ketindamas įsteigti naują įstatą, šv. Pranciškus su savo draugais nuvyko į Romą prašytu papos patvirtinimo. Inno- centas III pradžioje priešingas buvo jų gyvenimo budui, kuris rodėsi jam persunkus ir neišpildomas. Bet pažinęs šv. Pranciš- kaus mokinių karštą tikėjimą, leidė jiems gyventi 'pagal savo įstatus ir sakant pamokslus skelbti atgailą, garbės ir turtų panie- kinimą. Šv. Pranciškus su savo draugais įsitaisė Asyžiuje vie- nuolyną prie bažnyčios Švenčiausios Marijos Panos Angeliškos, vadinamos taipogi Porciunkulio koplyčia.

Šv. Pranciškus nedrįso lyginties prie kitų įstatų ir savo mokinius vadino mažaisiais broliais, iš lotyniško minoritais. Greta visiško neturto, nulaidumas buvo numylėta šv. Pranciškaus do- rybė. Neturtas, nulaidumas ir sopulių nukentėjimas darąs žmogų panašiumi į Jezų Kristų. „Viešpatie, meldėsi šv. Pranciškus, duok man du dalyku pirma, negu mirsiu: kad savo dvasioje ir kune jausčiau smarkiausius sopulius, o savo širdyje neišpasakomą meilę, kuri privertė tave prisiimti tuos sopulius“. Ir Dievas išklausė to šv. Pranciškaus prašymo, išreikšdamas ant jo kuno savo kančios ženklus.

— 105 —

Taip karštai mylėdamas Dievą, šv. Pranciškus mylėjo ir visą sutvėrimą: žmones, gyvulius, paukščius, žolynus, miškus, visą gamtą. Visuose tuose daiktuose matė jisai Dievo gėrybės apsi- reiškimą, visas pasaulis rodėsi jam viena giesmė, garbinanti Dievą. Kalbėdavo jisai su žiogais, sėdančiais ant jo rankos: „cirkškite, mano broliai, ir garbinkite Dievą savo linksmu rėksmu“. Paukš- čiams sakė: „jųs, mano broliai paukšteliai, turite garbinti Sutvertoją tr visuomet jį mylėti, nes jisai davė jums plunksnas apsitaisyti ir sparnus skrajoti ir oro platybę gyventi. Nesėjate, nė į <kluo- nus kraunate, o bet gi turite visą, ko tiktai jums reikia“ Taip šv. Pranciškus skaudžią atgailą ir nusižeminimą jungė su linksmu budu ir širdies ramumu. Tą pačią dvasią mokėjo jisai įkvėpti ir dvasiškiems savo sunums.

Šv. Pranciškus, trokšdamas patsai visiems apsakinėti Evan- gelijos mokslą, aplankė pietinę Franciją, užkrėstą katarų herezija, paskui nuvyko į Ispaniją, kame garbingai buvo priimtas Kastilijos karaliaus Alponso II. Iš ten ketino plaukti į Afriką Evangelijos skelbtu maurams, bet tuo tarpu susirgęs turėjo grįžti į Asyžių ir tiktai 1210 metais teįsirengę į Afriką. Bet ir tada nepasiekė savo tikslo: sultanas neįtikėjo į Kristų, Pranciškus-gi išliko gyvas ir neįgijo kankintinio vainiko, kurio troško. Iš Aigipto šv. Pran- ciškus buvo nukeliavęs į Palestyną ir prie Kristaus grabo įsteigė pranciškonių vienuolyną, kuriam turkų sultanas pavedė tos šven- tos vietos sargybą. Kristaus grabas ligšiol tebepriguli pran- ciškonims.

Šv. Pranciškaus ir jo mokinių gyvenimo. budas rado daug pasekėjų. Pranciškonys ne visuomet išeidavo didelius mokslus ir neprimanė prakalbėti į žmones gražiai sudėtais žodžiais. Jų pamokslas buvo karštos širdies ir gyvo tikėjimo balsas. Visiš- kas paniekinimas žemės gėrybių ir švento gyvenimo pavyzdis patraukdavo paskui pranciškonis žmonių minias. Labiausiai tik- davo pranciškonių pamokslai ir jų gyvenimo budas prastiems, nemokytiems žmonėms, nors ir tarp augštųjų ir apšviestųjų luo- mų netruko jiems garbintojų. Tarp šv. Pranciškaus mokinių nemaža buvo ir tokių, kurie palikę didelius savo turtus, atsisakę augštų vietų, tapdavo nužemintais neturto skelbėjais, ne vien

—- 106 —

žodžiu, bet ir pavyzdžiu. Atsirado daugybė vyrų ir moterų, no- rinčių neturte rasti išganymą.

Šv. Pranciškus stengėsi savo mokinius sulyginti , netiktai neturtu. Patsai valdymosi budas ir gi buvo demokratiškas. Pas prančiškonų nebuvo visam amžiui renkamų viršininkų, jie tebuvo renkami trejiems metams. Iš savo valdymo turėdavo duoti apy- skaitą visuotinajam susirinkimui. |

Padedant šv. Pranciškui, turtingų tėvų duktė šv. Kliara įsteigė moterų įstatą, vadinama antruoju šv. Pranciškaus įstatu (1212).

Įsteigimas pranciškonių įstato buvo bažnyčiai labai nau- dingas. Puikybė ir prisirišimas prie žemės gėrybių tryliktame amžiuje buvo atvėsinę krikščionių gyvą tikėjimą. Nuo tų ydų nebuvo liuosi ir pati bažnyčios vyresnybė — vyskupai ir kunigai. Tarp pačių krikščionių įvyko didelis nelygumas turtų padalijime ir su tuo drauge kilo neapykanta tarp turtingųjų ir neturtėlių. Heretikai albigiečiai kaltino bažnyčia, kad ji atsitolinusi nuo Kris- taus mokslo, nesilaikanti jo įsakyto neturto, ir, dengdamies pa- viršutine neturto išvaizda, daug katalikų priviliodavo prie savęs. Pranciškonys parodė tikrą krikščioniško turtų išsižadėjimo pa- vyzdį, jie atgaivino bažnyčioje Kristaus dvasią ir savo gyvenimu uždarė heretikams nasrus ir užgėdino jų veidmainystę. Pranciš- konys nešė Evangelijos mokslą į tolimus pagonių kraštus, kur daug šv. Pranciškaus sunų įgijo kankintinių karuną. Pirmaisiais Kristaus mokslo apsakinėtojais Lietuvoje buvo irgi pranciškonys. Daugelis pranciškonų uoliai užsiėmė mokslu ir žymiai jį pa- stumė pirmyn.

Išsiplėtus pranciškonų įstatui, pasirodė reikalinga įvesti kai-kurios per- mainos pačiuose jo įstatuose. Įstojus į pranciškonų vienuolynus didesniam skai- čiui mokytų žmonių, „pranciškonams labiau užsiėmus parapijų valdymu, mo- kyklų vedimu, reikėjo turėti savų namų, knygų ir mokslo pabūklų. Griežto neturto išlaikymas visame pilnume buvo sunkus. Bet šv. Pranciškus savo testamente buvo įsakęs jokių permainų įstatuose nedaryti. Daugelis pranciš- konų ir nenorėjo jokiu budu atsisakyti nuo visiško neturto. Delei to kilo tarp pranciškonų ginčų. Papos stengėsi raminti tuos ginčus, paaiškindami, jog vienuoliai turi teisę naudoties įvairiais daiktais, jų gi nuosarybė prideri bažnyčiai. Pagalios pranciškonų įstatas suskilo į dvi šakas: viena vadinamųjų

?

— 107 —

observantų arba minoritų pasiliko prie griežto laikymosi visiško neturto. Kita gi konventualių priėmė taisyklę, kad vienuolyno atstovas gali turėti pinigų ir kitų reikalingų daiktų, kuriais naudojasi vienuolynas.

Skaičius žmonių, kurie prašėsi į šv. Pranciškaus įstatą, buvo labai didelis. Taip šitai visi vyriški gyventojai miesto Kannaros. norėjo įstoti į vienuolyną. Šv. Pranciškus, nenorėdamas ardyti daugybės šeimynų, moterų palikti be vyrų, vaikų be tėvų, iš ki- tos-gi pusės nenorėdamas atsakyti šventiems žmonių troškimams, įsteigė pasaulinėms ypatoms trečiąjį savo įstatą (1221). Jame kiek- vienas, nepertraukdamas sąrišio su žmonių draugija, galėjo vesti tobulą gyvenimą. Taip atsirado trečiasis šv. Pranciškaus įstatas. Tretininkams davė šv. Pranciškus šiuos įstatus: sugrąžinti visu- pirmu svetimą gerą, neteisiai įgytą, susiderinti su tais, su kuriais kas piktumu gyveno, užlaikyti Dievo ir bažnyčios priesakus, sau- goties puikybės, šokių, pokilių, blogų knygų skaitymo ir viso to, kas atitraukia žmogų nuo Dievo meilės. Įsteigdamas tretįjį savo įstatą, šv. Pranciškus parodė kelią visiems, trokštantiems tobulo gyvenimo.

Daug dievobaimingų vyrų ir moterų visokio amžiaus, stovio ir pašau- kimo įstojo į trečiąjį šv. Pranciškaus įstatą. Gana bus čia paminė- jus vardus garsiųjų ypatų to ir paskesniųjų amžių. Tretininkais buvo šv. Liudvikas, francuzų karalius, šv. Ferdinandas, Kastilijos karalius, Šv. Elžbieta, Turingijos grapienė, šv. Elžbieta, Portugalijos karalienė, Joana, graikų ciesorienė, garsus italų dainius Dante, Ispanų poetas Lopez-de-Vėga, dailininkai Mykolas Buonarotti, Rafaelius Sancio, Amerikos atradėjas Krišto- pas Kolumbas.

Dominikonys. Katarai.

Manichiejų herezija, labai prasiplėtusi trečiame ir ketvirtame amžiuje rytuose, vėl atgijo dvyliktame amžiuje vakarų Europoje ir pasklido beveik po visą pietų Franciją. Manichiejų mokslo išpa- žintojai vadino čionai save katarais arba švariais, nuo miesto - gi Albi, kur buvo tvirčiausi jų sėdyba, tapo praminti albigiečiais. Katarai, kaip visi manichiejai, mokė, jog du esą dievu: vienas geras, davęs pradžią dvasiai, antras blogas, sutvėręs materiją (medžiagą) arba kuną, ir per kuną atitraukęs dvasią nuo gerojo dievo ir uždaręs materijos nelaisvėje. Žmogaus gyvė-

— 108 —

nimo tikslas esąs išsiliuosavimas iš kuno nelaisvės. Visi kuno 'geiduliai, kaipo turintys pradžią nuo piktojo dievo, esą blogi. Todel katarams užginta esą gyvulių mėsos valgymas, žemės gė- rybių valdymas, moterystė, per kurią platinantis dvasių nelaisvė kunuose. Augščiausis doros laipsnis esąs užmušimas kuno arba numarinimas jo badu ir išliuosavimas iš jo dvasios. Tie ma- nichiejų. mokslo priesakai tebuvo užlaikomi mažo išrinktųjų skaičiaus, daugumas-gi gyveno paleistuvystėje, kurią, kaipo kuno darbą, laikyta menku daiktu ir tuo tiktai rupintasi, kad mirties valandoje suskubtu priimti savo krikštą, kurs atleidžiąs visas kal- čias ir duodąs išganymą.

Tose apygardose, kur katarai jautėsi esą stipresni, tyčiojosi iš katalikų tikėjimo, labiausiai iš komunijos, griovė katalikų baž- nyčias, užmušinėjo kunigus. Persekiojamiems katalikams tuo sunkiau buvo ginties, kad katarų pusėje stovėjo vietinė bajorija. Galingu katarų užtarytoju buvo Tuluzos grapas Raimundas VI. Pamoksiininkai, bažnyčios siunčiami katarų draustu, nieko nega- lėjo įveikti. Papos pasiuntinio Petro Kastelnau užmušimas pri- vertė Innocentą III apgarsinti kryžiaus karą prieš katarus (1209). Neapykanta, nuo seniai įsikėrėjusi tarp žieminės ir pietinės Fran- cijos gyventojų, dar labiau įsižėrėjo del pasidarusiojo tikėjime skirtumo ir palaikė prasidėjusius naminius karus, kurie tęsėsi per 20 metų ir buvo vesti su dideliu įnirtimu iš abiejų pusių. Juose žieminės Francijos kunigaikščiai nuveikė katarus, sugriovė tvir- čiausias jų pilis ir atėmė žemes jų užtarytojams. Daug katarų pragaišo karuose, likusieji, atitekę į katalikų kunigaikščių valdžią, palengva sugrįžo į vienybę su bažnyčia. '

Šv. Dominikas.

Įsikėrėti katarų herezijai padėjo dvasiškijos menkas apsi- švietimas ir svietiškas vyskupų gyvenimas. Šv. Dominikas su- prato reikalingumą šviesių pamokslininkų, kurie ne tiktai galėtu aiškinti paklydusiems bažnyčios mokslą, bet taipogi savo gyve- nimu parodytu gerą pavyzdį. Šv. Dominikas numanė, kad gink- lais negalima klystančių įtikinti, ir skelbti tarp heretikų bažnyčios mokslui įsteigė naują įstatą, vadinamą pamokslininkų įstatu. Do=

?

— 109 —

minikonys taip-pat, kaip ir pranciškonys, darė apžadus visiško neturto, jų vienuolynai negalėjo įgyti turto ir laikėsi vien atna- šomis. Šv. Dominikas reikalavo nuo savo mokinių ilgo prisi- rengimo. Turėdavo jie devynerius metus mokyties filozofijos ir teologijos ir tada tiktai tebudavo jiems leista kitus mokinti. Ka- tarai, garsindami žemės gėrybių paniekinimą ir nurodydami į di- delius turtus, bažnyčių valdomus, nevieną atitraukdavo nuo kata- likų bažnyčios. Dominikonys savo pamokslais ir pavyzdžiu pa- rodė, kad išsižadėjimo ir susivaldymo dvasia tėra katalikų pusėje.

Pranciškonių ir dominikonių darbavimasis atnaujino baž- nyčioje Evangelijos dvasią, suturėjo tolesnį plėtimąsi klaidžių nuomonių katarų ir kitų heretikų, pakėlė apšvietimą ir mokslą, kurs tryliktame šimtmetyje taip gražiai pražydo pranciškonų ir dominikonių vienuolynuose.

Inkvizicija.

Tikėjimo vienybės ardymas visados bažnyčios buvo laikoma didelė nedorybė. Todel dar Romos ciesoriai krikščionys buvo įsakę kartais net mirtimi bausti heretikus. Vieni bažnyčios tėvai pritarė heretikų baudimui, kiti gi buvo tam priešingi. Vidurinių amžių pradžioje prieš heretikus mažesnių bausmių tevartota. Bet vėliau atsirado pavojinga ir valstybei anarchistų albigiečių herezija, kuri kovojo prieš moterystę ir nuosavybę, prievartos priemonėmis norėjo išgriauti ir valstybę, ir bažnyčią. Ginanties nuo tokių heretikų, imta juos bausti. Ciesorius Fridrichas II, tai- kindamas senoviškas Romos teises, paskelbė už atkaklią hereziją mirties bausmę sudeginimu. Bet net atkaklieji heretikai toli ne visados mirtimi bausta. Baudžiant mirtimi retai gyvus tedegin- davo, bet pirma lengvesniu budu nužudydavo.

Heretikams susekti, jiems sugrąžinti į bažnyčią arba nu- bausti buvo įsteigta inkvizicija. Ji buvo pavesta vyskupams, bet kada pasirodė, kad vyskupai neįstengia gerai heretikų sura- dimo ir baudimo atlikti, tai buvo įsteigta papos inkvizicija (1231). Ji dažniausiai budavo pavedama dominikonams, kurie daugiausiai kovojo su katarais heretikais. Inkvizitorių priedermė buvo su- sekti heretikus, įtikinimu privesti juos prie atsižadėjimo herezijos, tuos gi, kurie nenorėjo herezijos atsisakyti, kaipo atkaklius here-

— 110 —

tikus, atiduoti nubausti pasaulinei vyriausybei. XIV ir XV am- žiuje papos inkvizicija nyksta. Apie inkviziciją reikia spręsti, lai- kanties anų laikų nuomonių. Tuomet visuomenė buvo nuomonės, kad heretikaibaustini mirtimi. Bausmes už visus nusikaltimus anuo- met buvo labai smarkios. Kada valstybė skaudžiausiai bausdavo už menkas kaltybes, tai suprantama, kad įstatai skyrė mirties bausmę už tikėjimo vienybės griovimą. Bažnyčios priešininkų paduodamos žinios apie inkvizicijos aukų skaičių labai perdėtos. Ilgiau išsilaikė Ispanijos inkvizicija, bet buvo tai daugiau valstybės įstaiga, esanti karaliaus valdžioje. Turėjo ji savo val- stybinių tikslų, atkreipta buvo prieš žydus, veidmainiškai pri- ėmusius katalikų tikėjimą. Ispanijos inkvizicija suturėjo tame krašte protestantizmo išsiplėtimą, bet iš kitos pusės padėjo su- stiprėti karaliaus absoliutizmui. (Galutinai panaikinta 1834.

Vidujinis bažnyčios stovis.

Bažnyčios sutvarkymas.

Įsikurus bažnyčios valstybei, papos buvis pagerėjo. Jo valdžios reikšmę pakėlė ta aplinkybė, jog katalikų tikėjimas An- elijoje ir Vokietijoje buvo atneštas iš Romos, rupinanties papoms. Naujai įsikurusios germanų valstybės palaikė papų veikimą.

IX ir X amžiuje tam kartui sunykusi papos valdžia žymiai pakilo po Gregoriaus VII reformų. Bažnyčios valdžia labiau su- sicentralizavo papos kurijoje, įvesta didesnis vienodumas bažnyčios papročiuose. Papos sau pasilieka šventųjų kanonizaciją, naujų vyskupijų steigimą, išrišimą iš kaikurių sunkesniųjų nuodėmių, vė- liau gi ir kunigų skyrimą į kaikurias augštesnias vietas.

Naujai steigiamos Francijoje, Anglijoje ir Vokietijoje vysku- pijos buvo daug didesnės negu senovėje įsikurusios Italijoje. Germanų kraštuose vyskupai tampa kunigaikščiais. Bažnyčiai laimėjus kovą del investiturų, vyskupų skyrimas pripažinta kapi- tuloms. Jos ima apriboti vyskupų valdžią, įgyja turtų. Todel į kapitulas vis labiau ima veržties bajorų sunųs, nuo XIII amžiaus Vokietijoje nebajorų nebeleidžiama į kapitulas. Toks monopo!' . neišėjo bažnyčios naudai.

— 111 —

Bažnyčios senovėje tebuvo statomas miestuose, kame gy- veno vyskupas, sodžiuje gi tik žymesnėse vietose. Prie tų baž- nyčių buvo didesnis kunigų skaičius, vadinosi jos katedrinėmis ir kolegijinėmis bažnyčiomis. Nuo VI amžiaus imta statyti baž- nyčių karalių, ponų ir vienuolynų dvaruose. Ponai ir vienuolynai tas bažnyčias laikė savo nuosavybe, pavesdavo jas valdyti kam norėjo, kunigai, visai priderėdami nuo ponų, buvo pažeminime, dažnai ponai pavesdavo savo bažnyčias valdyti menko mokslo arba be doros žmonėms. Karolio Didžiojo laikais ta ponų val- džia buvo bent kiek suvaržyta, bet paskui vėl įsigalėjo. Karolius Didysis stengėsi pakelti kunigų gyvenimą, geriau aprupindamas bažnyčias žemėmis.

Gregorius VII ir jo įpėdiniai iškovojo bažnyčiai didesnę laisvę. Papos laikėsi taisyklės, kad bažnyčia, kaip pašventintas triobesis, negali buti privatinė nuosavybė, ponams nepripažino teisės pardavinėti bažnyčių, skirti į jas kunigų. Ponai galėjo tiktai rekomenduoti kandidatą. Iš to atsirado patronato teisė

Kame daugiau gyveno kunigų vienoje vietoje, butent prie katedrinių ir kolegijinių bažnyčią, buvo įvestas bendras jų gyve- nimas. Karolius Didysis palaikė tokį bažnyčiai naudingą gyve- nimą. Vyskupas Chrodegangas parašė taip gyyenantiems kuni- gams tam tikrus įstatus (apie 760). Jie buvo priimti daugelyje vyskupijų. Kunigai gyveno vienuoliškai vienoje vietoje, drauge atlikdavo maldas. Apie X amžių toks kunigų gyvenimas gaišta.

Mokslas,

augštai stovėjusis pas senovės romėnus, užpludus laukinėms germanų tautoms, krito. Mokslo palikimus sergėjo tiktai kunigai ir vienuoliai. Bent kiek geresnės sąlygos užsiimti mokslu buvo susidariusios Karolio Didžiojo laikais, kada buvo -aprimę savy- tarpiai karai. Prie katedrų ir vienuolynų bažnyčių buvo steigiama mokykles. Mirus Karoliui Didžiajam, vėl prasidėjo savitarpės kovos, kurios ir sustabdė mokslo plėtimąsi. Mokslas ima kilti XI amžiuje, stiprėja XII ir augščiausiai iškyla XIII amžiuje. Jara kilti padėjo bažnyčios laisvė, iškovota Gregoriaus VII reformomis.

— 112 —

Per kryžiaus karus Europos tautos susipažino su arabų ir graikų mokslu, pažino graikų literaturą (Aristotelio raštus), ligšiol nežinomą vakarų Europoje. Pranciškonų ir dominikonų vienuolynų įsiku- rimas irgi žymiai pastumė pirmyn mokslą. Dvi buvo svarbiausios teologijos moksle srovės: scholastika ir mistika. Scholastika stengėsi apreiškimo mokslą sutaikinti su filosofija, paremti jį proto priparodymais. Aiškino trumpai sustatytais silogizmais. Mistika daugiau žiurėjo praktikos tikslų, stengėsi išaiškinti tas tiesas, kurios veikia į jausmus. Aiškinime stengėsi patraukti skaitytoją ir formos gražumu. Scholastika daugiau rupinosi minties aiškumu ir gilumu, mistika jausmų karštumu. Scholastikos tėvas buvo šv. Anzelmas (credo, ut intelligam. + 1109 m.). Žymiais jos at- stovais buvo Aleksandras Halietis (f 1245) pranciškonas, Pa- ryžiaus universiteto profesorius, ir Albertas Didysis (f 1280). dominikonas, Paryžiaus ir Kelno universiteto profesorius, savo ty- | rinėjimais apėmusis visas mokslo šakas (doctor universalis), žino- vas Aristotelio filosofijos, kuri pakeitė ligšiol viešpatavusią Pla- teno filosofiją. Kadangi Aleksandras Halietis užsiimdavo uoliai gamtos mokslais ir darė bandymus, tai liaudis laikė jį žavėtoju. Proto aiškumu ir gilumu visus scholastikus viršija Tomas Ak- vinietis (+ 1274, doctor angelicus) Buvo profesoriu Kelno, Paryžiaus, Bolognijos, Romos ir Neapolio universitetų. Kaipo kritikas pragarsėjo Dunskotas, pranciškonas (doctor subtilis). Mistikos žymiausiai atstovai yra šv. Bernardas, Tomas iš Kempeno. Šv. Bonaventura pranciškonas jungė scholastiką su mistika.

Kylant mokslui, daugiau atsirado mokyklų prie katedrinių bažnyčių ir vienuolynų. Tečiau jas nustumė antron eilėn pražy- dusiejį universitetai. Buvo tai tarptautinės mokslo įstaigos. Studentai į garsiuosius universitetus rinkdavosi iš visų kraštų. Papos palaikė universitetus, jų profesoriams duodavo bažnytinių vietų. Iki 1400 m. buvo įsteigta 46 universitetai (Italijoje 17, Francijoje 10, Ispanijoje 6, Vokietijoje 5, Anglijoje 2). Įsteigimo raštai duoti papų 31 universitetui, ciesorių — 5. Garsiausieji buvo universitetai: teisių mokslu — Bolognijoje, teologija — Pa- ryžiuje, medicina — Salerne.

— 118 —

Kunigai reikalingą mokslą įgydavo katedrų ir vienuolynų mokyklose, paskui universitetuose. Parapijinėms bažnyčioms ku- nigai buvo rengiami prie kolegijinių bažnyčių. Jų mokslas kar- tais budavo nedidelis. Mokslą įgyti labai trukdė knygų stoka. Daug dalykų reikėjo iš atminties mokyties.

Dailė.

Nuo XI amžiaus vieton medinių vis daugian statoma muro bažnyčių. Pradžioje imta pavyzdis iš senovės bazilikų su jų ko- liumnonis ir lėkščiu stogu. Paskui skliautai buvo suvedami, paremti storais šulais. Taip atsirado romaniškasis stylius. Dau- giausia to styliaus bažnyčių pastatyta apie Reiną. XII amžiaus pabaigoje šiaurinėje Francijoje atsiranda naujas stylius— gotiška- sis. Jo ženklai—laibi šulai, augšti langai, smailiai suvestos visos linijos skliautų, bokštų, langų ir visų papuošimų. Iš Francijos jis išsiplėtė po Vokietiją ir Angliją.

Bažnyčios papročiai.

Mišios senovėje buvo laikomos tik iškilmingosios. Nuo VII amžiaus atsiranda ir privačių Mišių. Padidėjo šventųjų garbinimas ir švenčių skaičius. Bažnyčia palaikė šventųjų garbinimą, norė- dama tuo atitraukti naujai įtikėjusias tautas nuo daugybės jų“ praktikuojamų burtų. Įėjo į paprotį nešioti su savimi šventųjų relikvijas. Relikvijų garbinimas labai pakilo per kryžiaus karus, kuomet parvežta daug relikvijų. Viešoji atgaila pradedama pa- keisti uždarymu vienuolyne ir gerais darbais. Drausmei palaikyti vartojama ekskomunika arba atskyrimas nuo bažnyčios ir inter- diktas arba uždraudimas kokioje nors. vietoje pamaldų (dažniau imta vartoti nuo X amžiaus) Ragindami stoti į kryžiaus karą, papos dažniau ėmė skelbti atlaidus. Suteikiami buvo atlaidai ir už padėjimą bažnyčias statyti ir kitus visuomenei naudingus darbus.

Skelbiant kryžiaus karus, atsirasdavo daug iškalbingų pa- mokslininkų. Iškalbai plėtoties padejo ir visuotinas mokslo kilimas.

Dora. Sunkų darbą turėjo bažnyčia, priėmusi didelį skaičių pago- niškų laukinių tautų. Daug žiaurių papročių, daug burtų laikėsi

Bažnyčios Istorija 8

— 114 —

tarp jų. Germanų tautos tetikėjo į jiegą, buvo pripratusios į sa- vitarpes kovas. Su tais papročiais bažnyčia ilgai turėjo kovoti.

Pagonys buvo tos nuomonės, kad kieno galybė, to ir tei- sybė, todel ginčą rišdavo dueliu. Valencijos susirinkimas (855) įsakė su dueliantais elgties kaip su savižudžiais. Bet dueliai buvo labai sunku išnaikinti, tai daugelis bevelijo juos pakeisti Dievo teismu (ordalijos). Pas germanų tautas labai buvo iš- siplatinusi nuomonė, kad Dievas turi stebuklu patvirtinti teisybę, todel jie dažnai vartodavo Dievo teismą: apkaltintasis vaikščioda- mas po žarijas, imdamas į rankas įkaitintas geležis, neskęsdamas vandenyje turėjo priparodyti savo nekaltybę. Papos visados ko- vojo prieš tokį teisybės supratimą. Steponas V įsakė, jog teisy- bei susekti reikia ne Dievo teismo, bet liudytojų priparodymo. Tečiau Vokietijos ir Francijos vyskupai dažnai nusileisdavo liau- dies tikėjimui, kai kurie Vokietijos vyskupų susirinkimai pritarė ordalijoms. Tiktai XIII amžiuje pakilusis mokslas žymiai suma- žino ordalijų vartojimą.

Tikroji vidurinių amžių nelaimė buvo savitarpiai karai. Silpna valstybės vyriausybė negalėjo suvaldyti ricierių. Ypatingai Francijoje buvo išsiplatinę užpuolimai. Vyskupai prieš juos kovo- jo. Pagalios buvo įvesta Dievo taika. Jai įvykdinti daugiau- siai padėjo Kliunio vienuolynai. Pritariant pietinės Francijos ba- jorams paskelbta Dievo taika (1040), kurią priėmė pirma šiaurinė Francija, paskui Normandija ir Belgija. Vokietijoje Dievo taiką paskelbė ciesorius Henrikas II (1043). Nevalia buvo vesti karo nuo trečiadienio vakaro iki pirmadienio ryto, taipogi advente, gavėnioje ir per kaikurias šventes. Dievo taikos paskelbimas žymiai sumažino užpuldinėjimus. Netrukus prasidėjusieji kry- žiaus karai nukreipė ricierių karingąjį upą prieš krikščionių tikėji- mo priešininkus — magometanus. Bažnyčia palaikė Dievo taiką, stengėsi patobulinti teismo tvarką, prašalinti iš jos ordalijų pri- parodymus, palaikė paprotį užrašinėti liudytojų parodymus.

Aplamos doros žvilgsniu šio laiko visuomenė buvo labai nenusistovėjusi, buvo daug priešingumų. Iš vienos pusės daug pavyzdžiu augštos doros, skaudžios atgailos, aštraus gyvenimo budo, iš kitos pusės baisios nedorybės, didelis žiaurumas, nuo-

— 115 —

latinės muštynės. Nuo to žiaurumo, palaikumo nuolatiniais ka- rais, daug kentėjo ir bažnyčios, vienuolynai, nekalti beginkliai gyventojai.

Kylanti prekyba kurstė godumą. Mėgta perdaug rėdyties. Pletojanties miestams, didėjo papročių gedimas. Bet iš kitos pu- sės daug matyti Dievo meilės, gailestingumo, pasiaukavimo, ypa- tingai naujuosiuose ordinuose, kurie turėjo labai daug vienuolių. Pasiaukavimas apsireiškė kryžiaus karais, bažnyčių statymu (jos daugiausiai iš aukų buvo statomos). Įvairiems geriems tikslams buvo steigiama daug draugijų. Buvo net draugijų keliams ir tiltams taisyti. Iš to laiko daug yra visokio luomo šventųjų. Garsųs šventieji karaliai Liudvikas ir dvi Elžbietos (Turingijos ir Portugalijos).

Plačiai buvo praktikuojama labdarybė. Senovėje parapijos Šelpė savo pavargėlius, tas paprotys ilgainiui pragaišo. Karolius Didysis jį atgaivino., Tam tikslui turėjo buti suvartojama ketvir- ta dalis bažnyčios pajamų. Bet paskui ricieriams išgrobščius bažnyčios turtus, nebebuvo kuo bešelpti pavargėlių. Daugiausiai pavargėlių šelpimu užsiimdavo vienuolynai. Prie katedrinių ir kolegijinių bažnyčių buvo namų pavargėliams priglausti. XIII. ir XIV. amžiuje atsiranda daug prieglaudų neturtėliams, ligoniams, našlaičiams, jų turėjo kiekvienas miestelis. Pačioje Francijoje bu- vo 2000 namų raupsuotiems. Neturtėliams šelpti steigta taipo- gi tam tikros kasos. Gailestingumas plaukė plačiu upeliu.

"St

8*

Antroji dalis. Papų įtakos pašlijimas (4303— 1517).

——1—

Bonifacas VIII ir Pilypas IV.

Kovodami su Hohenštaufenais, papos jieškojo Francijos karalių pagalbos. Francuzų įtaka Italijoje pakilo, ypatingai ka- da jie, išvarę iš Italijos Hohenštaufenus, įsikurė Neapolio ir Sici- lijos karalystėje. Neapolio karaliai tarp pačių kardinolų sudarė savo šalininkų partiją ir norėjo išrinkti tokį papą, kurs palaikytų jų politiką.

1294 metais papa buvo išrinktas Bonifacas VIII, vyras nepa- prastų proto gabumų ir didelio mokslo. Bonifacas VIII, sekda- mas didžiųjų papų, Gregoriaus VII ir Innocento III pėdomis, norėjo, kaip pirmiau, valdyti krikščioniją ir vesti ją prie augštų tikslų. Beveik visos vakarų Europos tautos buvo tada įsipainio- jusios į savitarpius karus. Bonifacas VIII draudė karalius nuo naminių karų, norėjo, suvienijęs visus krikščionis,3 vesti juos į kovą prieš bendrą priešininką — magometanus. Prašant Flandrijos grapui, papa paragino Anglijos ir Francijos karalius, kad jie, pertraukę karą, susiderintu. Bet Francijos karalius Pilypas IV nemėgo pripažinti ant savęs jokios augštesnės valdžios. Norėjo jisai, kad bažnyčia ir papa visiškai butu nuo jo priklausomi, jo planai siekė net toliau negu Hohenštaufenų.

Ginčams tarp Bonifaco VIII ir Pilypo IV davė pradžia ši priežastis. Pilypui IV reikalingi buvo karui su Anglija pinigai, ir jisai uždėjo ypatingus didelius mokeščius ant bažnyčių žemių.

— 117 —

Francijos vyskupai pasiskundė papai, ir Bonifacas VIII norėdamas karą sustabdyti ir ginti bažnyčios žemes nuo perdidelio apsunki- nimo, išleidė bulę, kuria užgynė rinkimą mokesčių iš bažnyčių žemių be papos sutikimo. Atsakydamas į tą bulę, Pilypas IV už- draudė išvežti iš savo karalystės pinigus, kurie ėjo Romon baž- nyčios ir kryžiaus karų reikalams. Bonifacas VIII, norėdamas taikos su Pilypu IV, kitu raštu paaiškino, kad jisai neginąs rinkti mokesčių iš bažnyčių žemių butiniems valstybės reikalams, ir Pilypas IV atmainė savo uždraudimą pinigus išvežti svetur. Sutartis tečiau, tam kartui kad ir įvykusi tarp Bonifaco VIII ir Pilypo IV, neilgai tepateko. Pilypas IV laužė be perstojo bažnyčios įstatus. Sudraudimui Pilypo IV nuo savinimosi baž- nyčios turto ir skyrimo be papos sutikimo vyskupų pasiųsta į Franciją papos legatas vyskupas Bernardas. Pilypas IV sulaikė papos legatą ir uždarė jį kalėjime. Bonifacas VIII aštria bule išrodė Pilypo IV elgimosi neteisingumą ir užgynė Francijos vyskupams mokėti mokesčius karaliui be papos leidimo, uždraudė Pilypui IV be papos sutikimo skirti vyskupus ir apsvarstymui Francijos bažnyčių reikalų pakvietė pas save į Romą visus Francijos vyskupus. Pilypas IV ir-gi rengėsi į kovą. Visupirma rupinosi jisai patraukti į savo pusę Francijos vyskupus ir visą tautą. Tam tikslui buvo sustatyta iškreipta buk tai Bonifaco VIII bulė, kurioje parašyta, kad karalius ir valstybės dalykuose priderįs nuo papos. Pilypas IV apgarsino tą bulę ir atsišaukė į visą tautą, reikalaudamas jos pagalbos prieš papos taria- muosius prisisavinimus. Netrukus tečiau tiesa išplaukė aik- štėn. Bonifacas VIII kita bule paaiškino, kad karaliai valstybės dalykuose nepriderį nuo papos, bet tiktai tikėjimo dalykuo- se papa turįs valdžią bausti visus krikščionis, neišskiriant nei karalių. Pilypas IV užgynė savo valstybėje garsinti naują papos bulę, neleidė taipo-gi savo karalystės vyskupams važiuoti Romon į papos sukviestąjį susirinkimą ir, sukvietęs patsai į Paryžių tau- tos atstovus, apskundė Bonifacą VIII, buk jisai neteisėtai esąs išrinktas papa, ir tam dalykui peržiurėti reikalavo visuotino susi- rinkimo sukvietimo. Tuo tarpu Romoje buvo jau surašyta eks- komunikos bulė prieš Pilypą IV. Jis, nebelaukdamas visuotino susi-

— 118 —

rinkimo susivažiavimo, pasirupino kitaip pražudyti savo priešinin- ką. Jo pasiuntiniai, slapčia atvykę į Italiją, surinko nežymiai ka- reivių burį ir užpuolę suėme Bonifacą VIII Ananijoje. Po dviejų dienų Ananijos gyventojai paliuosavo papą, bet jis sugrįžęs Ro- mon netrukus mirė (1303).

Papos Avinjone.

Bonifaco VIII įpėdinis Benediktas XI stengėsi kiek galėda- mas be pažeidimo bažnyčios teisių nuraminti kilusį nesutikimą, bet nieko padaryti negalėjo ir mirė tevaldęs bažnyčią 8 mėnesius. Toje sunkioje valandoje bažnyčia ilgai paliko be galvos. Kardi- nolai negalėjo atitikti tokio vyro, kurs, neatstodamas nuo baž- nyčios teisių, neužgautu drauge Francijos karaliaus, nuo kurio viso ko bloga galima buvo tikėties. Pagalios išrinkta papa tin- kantis Pilypui IV — Bordo arkivyskupas, kurs prisiėmė Klemenso V vardą (1305).

Klemensas V, atsisakė pasmerkti Bonifaca VIII, darė tečiau Pilypui IV daug nuolaidų, atšaukė Bonifaco VIII bules, išleistas prieš Pilypą IV, jį patį priėmė į bažnyčios vienybę ir leidė jam suvartoti valstybės reikalams bažnytinį dešimtinį. Klemensas V neparvažiavo gyventi į Romą, bet paliko Francijos mieste Avin- jone ir iš tenai valdė bažnyčią. Kardinolais skyrė daugiausiai francuzus, ir, Klemensui V mirus, papomis toliau buvo renkami francuzai. Šeši dar Klemenso V įpėdiniai gyveno Avinjone.

Papų buvimas per 70 metų Avinjone atnešė bažnyčiai daug nelaimių. Papos, gyvendami Francijoje, pateko priklausomybėn nuo Francijos karalių. Todel kitos krikščionių tautos nustojo Avinjono papose matyti visos krikščionijos bešališkus vadovus ir jais pilnai pasitikėti. Papoms nebegyvenant Romoj, iširo tvarka bažnyčios valstybėje. Papos, nebegaudami iš savo valstybės mokesčių, turėjo įieškoti' kitos versmės savo dvaro išlaikymui. Buvo uždėti dideli mokesčiai ant visų kraštų vyskupijų, bet toksai budas iždui papildyti sukėlė visur prieštaravimą. Pagalios Avinjono papos suprato, kad butinai reikia išsipainioti iš Francijos karalių pinklių. Gregorius XI, palikęs Avinjoną, sugrįžo į Romą (1377), kame netrukus ir pasimirė.

= —

Avinjono schizma.

Bažnyčios suskilimas.

Romos gyventojai bijodami, kad papa nebutu vėl išrinktas irancuzas ir nesugrįžtu į Avinjoną, reikalavo nuo kardinolų, kad jie butinai išrinktu papa italą. Ir tikrai kardinolų buvo išrinktas Bari vyskupas, kurs kaipo Urbonas VI užėmė Apaštalų: Sostą Romoje (1378). Naujo papos griežtas budas pačioje pradžioje nepa- tiko francuzų kardinolams, pripratusiems prie pataikavimo. Pen- kiolika iš jų, susirinkę Neapolio karalystėje, apgarsino, buk Ur- bono VI išrinkimas įvykęs priverstinai ir todel esąs netikras, ir pakėlė į papas savo šalininką Klemensą VII, kurį pripažino Fran- cija, Neapolis, Sabaudija, Ispanija ir Skotija. Taip atsirado kartu du papos: vienas tikrasis, gyvenąs Romoje, antras francuzų, gyvenąs Avinjone. Abudu papos laikė savo dvarą, skyrė kardi- nolus, vyskupus, abudu vienas kitą pasmerkdavo, kaipo prisisavin- toją nepriderinčios valdžios ir ardytoją bažnyčios vienybės. Tik- ruoju papa buvo Urbonas VI. Daugumas tačiau katalikų tokiose nepaprastose aplinkybėse nežinojo, katro papos klausyti. Bažny- čioje pasidarė didelis sumišimas ir papiktinimas.

Verksmingas bažnyčios dalykų stovis privertė krikščionių tautas pačias rupinties papiktinimo pašalinimu. Daugumas buvo tos nuomonės, kad reikią atsisakyti nuo paklusnumo abejotiniems papoms, tuo priversti juos išsižadėti valdžios ir tuomet tikrąjį iš- rinkti. Tam tikslui įvykdinti abiejų papų kardinolai susitarė ne- bepripažinti nė vieno iš jų tikruoju papa ir sušaukė vyskupų su- sirinkimą į Italijos miestą Pyzą (1409). Tas susirinkimas bažnyčios suvienijimui apskelbė atimąs valdžią Romos papai Gregoriui XII ir Avinjono-Benediktui XIII ir išrinko naują papą Aleksandrą V. Bet tai ne tikt nepašalino bažnyčioje sumaiščio, bet dar jį padi- dino, delto kad vietoje dviejų papų atsirado net trys.

“p

Konstancijos susirinkimas. k

Aleksandro V įpėdinis Jonas XXIII, reikalaujant krikščionių karaliams ir universitetams, sukvietė visuotiną vyskupų susirin- kimą į Konstanciją (1414—1418), tikėdamasis, kad susirinkimas pripažins jį tikruoju papa.

2102

Konstancijos susirinkimas buvo sušauktas neramiais laikais, kuomet papų įtaka labai buvo pašlijusi, žemai kritusi. Todel susirinkime buvo priimta nuomonė, jog visuotinas susirinkimas didesnę turįs valdžią negu papa. Kad Jono XXIII šalininkai negautu viršaus, susirinkime buvo pripažinta balso teisė netikai atvažiavusiems vyskupams, bet ir atstovams neatvykusių vyskupų, kapitulų, universitetų, svietiškių kunigaikščių, taip pat teologijos ir kanonų daktarams.

Naujo susirinkimo pirmasis darbas buvo pasirupinti, kad bažnyčioje įvyktu vienybė. Reikalauta, kad bažnyčios naudai visi „trys papos atsisakytu nuo savo valdžios ir tuo palengvintu tikro neabejotino papos išrinkimą. Bet nuo pat pradžios pasirodė, kad Benediktas XIII ir Jonas XXIII nori išsilaikyti prie valdžios ir tuo trukdo susirinkimo darbavimąsi. Jonas XXIII nenorėdamas atsi- sakyti nuo valdžios, persirėdęs pabėgo iš susirinkimo, taip mė- | gindamas jį sugriauti Tuomet iškelta daug priekaištų prieš blogą jo gyvenimą. Susirinkimas paskelbė atimąs jam valdžią. Trečiasis papa Gregorius XII sutiko atsisakyti valdžios, pirma iš- leidęs bulę, kuria pripažino Konstancijos susirinkimą teisėtu vi- suotinu susirinkimu ir suteikė jam teisę rupinties visos bažnyčios „reikalais. Atkakliam Benediktui XIII susirinkimas irgi atėmė valdžią. Taip nebtekus nė vieno papos, Konstancijos susirin- kimas galėjo užsiimti pasiskyrimu sau galvos. Papa buvo iš+ rinktas Martynas V, kurį tuojau ir pripažino visos katalikų tautos. Bažnyčios vienybė sugrąžinta. -

Kosntancijos susirinkimui reikėjo dar užsiimti pašalinimu ne- kurių papročių, įsiskverbusiųjų bažnyčios valdyme prie Avinjono papų. Bet kadangi ir taip jau susirinkimas ilgai užsivilko, todel atlikęs svarbiausiąjį reikalą-bažnyčios suvienijimą, 1418 iš- siskirstė. Bažnyčios drausmės atitaisymas atidėta lig kitam vi- suotinam susirinkimui, kurį Martynas V prižadėjo sukviesti už. penkerių metų.

Huso herezija.

Konstancijos susirinkime svarstyta mokslas Viklefo ir Huso. Oksfordo universiteto profesorius Viklefas platino Anglijoje tokį mokslą: bažnyčia susidedanti tiktai iš žmonių, Dievo išrinktų išganymui. Neišrinktieji nepriderį prie bažnyčios, tuo mažiau

— 121 —

tegali buti vyskupais arba papomis. Išrinktiesiems tiktai naudingi esą sakramentai. Kadangi niekas negali tikrai žinoti, kas yra iš- rinktasis, kas ne, taigi niekas nėgali taipogi žinoti, kas prideri prie Kristaus bažnyčios. Todel Viklefas, nepripažindamas mato- mosios bažnyčios, nepripažino nei bažnyčios vyresnybės ir jos valdžios. Toliau Viklefas skelbė, kad bažnyčia negalint turtų valdyti, atmetė vienuolišką gyvenimą ir kitas maldingumo praktikas.

Viklefo raštai pateko į Čechus, ir labai juos pamėgo ir pla- tino tarp savo tautiečių Pragos universiteto profesorius Jonas Husas, kuris Viklefo klaidas padaugino dar savomis. Visuotino sumaiščio amžiuje, kada pasipriešinimas bažnyčios vyresnybei buvo paplitęs vakarų Europos krikščionių draugijoje, Vikleias ir Husas atrado daug šalininkų. Abu buvo kunigu griežto gyve- nimo, profesoriu, žymųs pamokslininkai, abu reikalavo baž- nyčioje reformų, kurios tuomet buvo labai reikalingos. Visa ne- laimė tame, kad juodu reikalaudamu reformų bažnyčioje, tuo tarpu patys savo klaidingu, pavojingu mokslu griovė tą pačią bažnyčią.

Viklefo mokslas Anglijoje gilių šaknų neįleidė, Huso gi mokslas prigijo Čechuose. Priežasčių jo išsiplėtimo reikia jieš- koti politikiškose to krašto sąlygose anais laikais. „Jau nuo vie- nuolikto amžiaus pradėjo skverbties į Čechus vokiečių kalba ir papročiai. Ypatingai įsigalėjo vokiečių įtaka keturioliktame am- žiuje. Savo tautystei ginti ir svetimtaučių užpludimui suturėti susitaisė Čechuose tautinė partija. Husas kaipo karštas savo krašto mylėtojas, turėjo daug šalininkų joje. Husui pradėjus pla- tinti savo mokslą, vokiečiai pirmieji atkreipė į tą dalyką domą ir apskundė Husą Pragos arkivyskupui ir papai. Husui susispyrus su vokiečiais, tautinė čechų partija stojo jo pusėje ir, palaikant ją karaliui Vaclavui, gavo viršų universiteto valdyboje. Tada vo- kiečiai, profesoriai ir studentai, išsikėlė iš Pragos į savo universi- tetus. Pragos universitetas sumenkėjo, bet už tat Husas, nebe- turėdamas jame priešininkų, drąsiau galėjo skelbti savo mokslą. Pamoksluose smarkiai užpuldinėjo jisai bažnyčios vyresnybę: papas, vyskupus ir kunigus. Prasti žmonės, ypatingai sodiečiai, pakur- styti Huso pamokslais, draskė bažnyčias, griovė vienuolynus,

— 122 —

žučė kunigus. Pragos arkivyskupas uždraudė Husui pamokslus sakyti, papa atskyrė jį nuo bažnyčios. Husas į tai atsakė, kad jokia vyresnybė negalinti užginti jam Evangelijos garsinti ir at- skirti nuo bažnyčios, kuri esant nematoma ir Kristaus paties ne- matomai valdoma. Papa neturįs joje jokios valdžios. Nuo papos ištarmės Husas apeliavojo į visuotiną Konstancijos su- sirinkimą.

Tai-gi Konstancijos susirinkimas ir pašaukė Husą į savo teismą. Husas tikėjosi atrasiąs Konstancijos susirinkime savo mokslo pripažinimą, todel paklausė pašaukimo ir atvyko į Kon- stanciją. Bet susirinkimas Čechų reformatoriaus mokslą pripa- žino heretikišku ir pareikalavo, kad Husas nuo jo atsisakytu. Pui- kybė neleidė Husui prisipažinti, jog paklydęs, ir pasiduoti susi- rinkimo ištarmei. Husas, kaipo atkaklus heretikas, buvo atiduotas svietiškei vyresnybei, kuri pritaikino prie jo tų amžių valstybės įstatus ir sudegino jį Konstancijoje (1415).

Huso pusėje stovėjo Čechuose tvirta tautinė partija. Huso nužudymas Konstancijoje padarė jį kankiniu tautos akyse. Jo pasekėjai, vadinami husitais, paskelbė kovą bažnyčiai ir vokiečiams ir ilgą laiką laimingai ją varė. (Gavę viršų visame krašte, žiauriai žudė dvasiškiją ir visus katalikus. Ciesorius Zigmantas, po brolio Vaclavo mirties įgijęs Čechų karuną, matydamas geruoju nenuraminsiąs čechų, apgarsino prieš juos kryžiaus karą, bet jo kariuomenė buvo kartkartėmis čechų sumušta. Husitų įnirtimas ant vokiečių suteikė jiems stebėtiną narsumą ir padėjo nuveikti visas karo sunkenybes, todel husitai išturėjo laimingai ilgą karą su vokiečiais ir paėmė į savo rankas viso krašto valdžią.

Husitai, kovodami prieš vokiečius, stengėsi savo pusėn patraukti Lenkų karalių Jogailą ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą, kuriuodu neseniai mu- šyje prie Griunvaldo buvo sutriuškinę Vokiečių ordino galybę. Vesdami karą su savo karaliu Zigmantu, husitai kvietėsi į Čechijos karalius pirma Jogailą, paskuigi, šiam atsisakius, Vytautą. Vytautas pakvietimą priėmė ir pasiuntė į Čechus su kariuomene savo giminietį kunigaikštį Zigmantą Kaributą, kurs, kaipo stačiatikis, labai tiko čechams-husitams. Prieš papą ir ciesorių Vytautas teisinos pasiuntęs Kaributą į Čechus ne palaikyti heretikų prieš bažnyčią, bet jų suvienyti su bažnyčia. Zigmantui Kaributui nepavyko įsigalėti Čechuose, ir Vytautas paskui jį atšaukė (1424) ir“ atsisakė nuo bendravimo su husitais, kaipo su heretikais, kurie atkakliai priešinasi bažnyčiai.

— 123 —

Pavojus vokiečių viešpatavimo tam kartui buvo suvienijęs visus čechus, bet tikėjimo dalykuose nebuvo tarp jų nuomonių vienodumo. Nežmoniškas kraštutinių husitų žiaurumas įkirėjo pagalios visam kraštu. Daugumas tautos troško susivienijimo su bažnyčia. 1433 metais 300 čechų pasiuntinių atvyko į visuo- tiną Bazelio susirinkimą, bet tą kartą nepavyko su vyskupais susitarti. Bazelio susirinkimas nuo savęs išsiuntė į Čechus Ie- gatus vietoje ištirti tikrojo dalykų stovio ir husitų reikalavimų. Diduma čechų sutiko sugrįžti į vienybę su bažnyčia šiomis są- lygomis: papa pripažino čechams komuniją abiem paveikslais, čechai atsisakė nuo Huso mokslo ir pripažino Zigmuntą savo karaliu. Nemaža vienog čechų dalis nenorėjo nė girdėti apie su- siderinimą su bažnyčia ir ilgai dar nedavė nurimti visam kraštui. Čechų tauta, nuvarginta ilgais ir.smarkiais naminiais karais, su- skurdo. Nuo to laiko prasideda jos nupuolimas.

Bazelio susirinkimas (1431—1448).

Konstancijos susirinkimas buvo nutaręs, kad reikalingoms bažnyčioje reformoms įvykdinti butu sušauktas vienas susi- rinkimas po 5 metų, kitas po 7, paskui gi susirinkimai butu šaukiami kas 10 metų. Į susirinkimą, sušauktą 1423 m. Pavion-Sienon, nedaug teatvyko sąnarių, jisai neilgai tedarė po- sėdžius. 1431 metais buvo sušauktas naujas susirinkimas Bazelin. Pradžioje sąnarių irgi labai mažai teatvyko. Tuo tarpu graikai, ketindami tarties del bažnyčių suvienijimo, išreiškė norą, kad su- sirinkimas butu laikomas Italijos mieste, kur patogiau butu jiems atvykti. Del tų priežasčių papa Eugenius IV norėjo perkelti susirinkima į Bologniją. Bet Bazelio susirinkimo sąnariai pasi- priešino. Papa vengdamas galinčio paridaryti suskilimo, leidė to- liau posėdžius daryti Bazelyje. Buvo išleista daug naudingų nutarimų. Bet paskui susirinkimo perdidelis, nevisados pama- tuotas kišimasis į papos dvaro reikalus sukėlė papos nepasiti- kėjimą susirinkimu. Kuomet vėl svarstant susirinkimo perkėlimo klausimą nuomonės pasidalino, papa patvirtino mažumos nuo- monę, paskelbė uždarąs susirinkimą Bazelyje ir atidarąs Ferraroje. Bet kraštutinių karštuolių nedidelis skaičius toliau darė susirin- kimą Bazelyje. Jie paskelbė atimą valdžią Eugeniui IV ir išrenką

— 121 —

kitą papą Peliksą V. Tečiau bazeliečių neteisėti darbai nerado didelio pritarimo katalikų visuomenėje, patsai antipapa Peliksas V pasidavė Eugeniui IV, atskala žlugo. Ferraros - Florencijos susi- rinkime net graikai pripažino Eugeniaus IV valdžią, Konstancijos ir Bazelio susirinkime iškeltos klaidingos nuomonės, kad visuotinas susirinkimas esąs vyresnis už papa, savaimi pranyko.

Mėginimai suvienyti rytų bažnyčią su vakarų.

Lijono susirinkimas.

Bažnyčių persiskyrimas, įvykęs vienuoliktame amžiuje, beveik visiškai pertraukė santykius vakarų Europos tautų su rytų tautomis. Sunki turkų vergystė, į kurią netrukus pakliuvo Azijos „bažnyčios, nusmelkė jų bažnytinį gyvenimą. Graikų ciesorystė ilgiau ištesėjo kovoje su turkais ir lig penkiolikto amžiaus apgynė savo liuosybę, bet ir jos pajiegos jau baigėsi. Graikų ciesoriai jieškojo pagalbos prieš turkus pas vakarų Europas tautas, žadė- dami įvykdinti bažnyčių suvienijimą. Papoms raginant, kryžiuo- čiai stojo į karą su krikščionijos priešininkais — arabais ir turkais, bet tie kryžiaus karai kartais visai nukrypdavo nuo savo tikslo. Per ketvirtajį kryžiaus karą vakarų Europos ricieriai užėmė Kon- stantinopolį ir įsteigė tenai savo ciesorystę 1204 m. Joje buvo skiriami lotyniškieji vyskupai ir taip mėginta sugrąžinti graikus į katalikų tikėjimą. 1261 m. ciesorius Mykolas Paleologas atėmė atgal Konstantinopolį, padarydamas galą tenai įsteigtai Vakarinei ciesorystei. Bijodamas tečiau, kad vakarų Europos ricie- riai neišvarytų jo iš Konstantinopolio, žadėjo susivienyti su katalikų bažnyčia. Keletas jo pasiųstų rytinių vyskupų atvyko į visuotiną Lijono susirinkimą T1274), visos rytų bažnyčios vardu susivienijo su katalikų bažnyčią. Tasai susivienijimas, padarytas iš politikos tikslų, neturėjo ilgos tvermės, sąryšis rytų bažnyčios su vakarine vėl greitai nutruko.

Florencijos susirinkimas.

Vis didyn einantis pavojus nuo turkų spyrė Konstantinopolio ciesorius vėl kreipties į Romą. Baigianties keturioliktam amžiui

— 125 —

"turkai užkariavo serbų karalystę, atėmė nuo graikų daugumą jų provincijų Europoje ir pačiam Konstantinopoliui gresė pavojus. "Tiktai skubina vakarų Europos tautų pagalba tegalėjo apginti „graikų ciesorystę nuo galutinos prapulties. Bet tos pagalbos graikai negalėjo laukti, kol tikėjimas skyrė juos nuo vakarų Eu- +ropos krikščionių. Tai privertė graikus vėl iškelti bažnyčių susi- vienijimo dalyką. Jam apsvarstyti sukviesta visuotinas rytų ir vakarų vyskupų susirinkimas į Italijos miestą Ferarą, paskui jisai buvo perkeltas į Florenciją (1438). Atvyko graikų ciesorius Jonas VII Paleologas, linkstąs prie susivienijimo, Konstantinopolio -patriarkas Juozapas ir daug kitų rytų bažnyčios vyskupų. Cie- sorius norėjo, kad stačiai be tikėjimo dalykų perkratinėjimo butu apgarsinta bažnyčių susivienijimas ir pakviestos Europos tautos į karą su turkais. Teisingiau susivienijimo dalyką suprato atvykę graikų vyskupai. Numanė jie, kad paviršutinė vienybė be įsiti- kinimo nebus tvirta, todel reikalavo, kad pirma butu peržiurėti ir apsvarstyti tie tikėjimo dalykai, kuriais graikų bažnyčia skyrėsi nuo katalikų. Taip ir padaryta. Po ilgų tarybų mažko ne visi atvykusieji rytiniai vyskupai sutiko vienyties (1439 m.), priimdami šiuos punktus: 1) Šventoji Dvasia išeina nuo Tėvo ir Sunaus; 2) papos yra augščiausi visos bažnyčios valdytojai ir mokytojai; 3) Mišiose gali buti pašvenčiamas Švenčiausis Sakramentas taip- pat rukščia duona, kaip ir prėska (neraugintą); 4) rytų bažnyčioje gali palikti jų liturgija ir senobiniai papročiai.

Bažnyčių susivienijimas, laimingai atliktas Florencijoje, ne- atnešė tečiau laukiamųjų vaisių. Graikų dauguma nepritarė su- sivienijimui. Žymios pagalbos nuo vakarinės Europos tautų nesusilaukta. Papos del rinkimo surinko pinigų karui su turkais, bet negalėjo sutaisyti didelės Europos tautų kariuomenės prieš turkus. Vengrai ir lenkai, įsirengusieji į karą, buvo turkų su- mušti prie Varnos (1444 m.). 1453 m. turkai užkariavo Konstan- tinopolį. Konstantinopolio patriarkas, pakliuvęs į sunkią turkų vergystę, nebesirupino vienybe su Roma. Florencijos betgi susi- rinkimo nusprendimas, nors tam kartui palikęs bergždžias, tuo buvo svarbus, kad ateinantiems amžiams padėjo pamatus bažny- čioms vienybės.

— 126 —

Unija Maskvoje.

Rusai gavo krikščionių tikėjimą iš Graikijos 988 metais, tai yra tuo laiku, kada Konstantinopolio patriarkai buvo vienybėje su Roma. Todel ir rusų bažnyčia, kuri buvo valdžioje Konstantino- polio patriarkų, pradžioje taip-pat laikėsi tos vienybės. Vienuolikto amžiaus pradžioje rusų kunigaikščiai turėjo tankių santykių su vakarinės Europos katalikų karaliais. Ona, duktė Jaroslavo, Kijevo kunigaikščio, ištekėjo už francuzų karaliaus Henriko I (1048). Bet 1054 metais Konstantinopolio patriarkui Kerularijui pertraukus vienybę su katalikų bažnyčia, pasekė paskui jį ir Rusijos vyskupai, kurie beveik visi buvo graikai.

Konstantinopolio patriarkas, rengdamasis Florencijos susi- rinkime padaryti bažnyčių susivienijimą, Maskvos metropolitu pa- skyrė graiką Isidorių (1437), karštą unijos šalininką. Jisai turėjo ir Maskvą patraukti į uniją. Sunkus darbas atlikti teko Isido- riui Maskvoje. Neapykanta prieš katalikus tenai giliai buvo įleidusi šaknis. Maskvos didysis kunigaikštis Vasylius II labai nenoromis išleidė Isidorių į Florencijos susirinkimą, įsakydamas nepriimti jokių permainų tikėjimo dalykuose. Su Isidoriu keliavo drauge Tvero vyskupas Avramij. Juodu abu Florencijoje pasirašė po susirinkimo nutarimais. Už nuopelnus unijos vykdinime papa Eugenius IV padarė Isidorių kardinolu. Grįždamas namo, Isidorius numanė, kaip sunku bus unija vykdinti Maskvoje, todel nesi- skubino važiuoti. Pakeliui įvedė uniją pas rusus, esančius Lenkijos ir Lietuvos valdžioje (Lvove, (Cholme, Kijeve) ir tais pasisekimais tikėjosi sumažinti pasipriešinimą Maskvoje. Bet veliu. Kada sugrįžęs Maskvon paskelbė Florencijos susirinkimo nutarimus, Vasylius II uždarė Isidorių vienuolyne, ketindamas jį atiduoti vyskupų teismui. Isidoriui pavyko išbėgti, jisai atvyko Romon. Iš tenai rengė pagalbą Graikijai, su tuo tikslu buvo nuvykęs Konstantinopolin ir per jo apgulimą ko tik nepateko nelaisvėn turkams, kurie buvo paskyrę dovanas už Isidoriaus galvą. Pabaigė amžių Romoje.

Isidoriaus įpėdiniu Maskvoje Vasylius II paskyrė Joną. Ji pradžioje metropolitu buvo prypažinęs ir Lietuvos didysis, kuni-

— 127 —

gaikštis Kazimieras. Bet paskui Kijevo metropolitu Lietuvai buvo paskirtas unijos šalininkas Isidoriaus draugas Gregorius (1458), įį pripažino didysis Lietuvos kunigaikštis. Nuo to laiko Kijevo metropolija tapo padalyta. Lietuvos rusai turėjo jau visados at- skirą savo metropolitą, kurs vadinosi Kijevo ir Mažosios Rusijos metropolitu. Gregorius gyvendamas Kijeve, po Lietuvos kunigaikščių valdžia, galėjo liuosai darbuoties unijos vykdinimui, bet ir šį kartą ji tarp rusų neprigijo. Gregoriaus įpėdiniai vėl pertraukė vienybę su katalikų bažnyčia.

Katalikų tikėjimo plėtimasis pas lietuvių tautas. Lis dešimto amžiaus neturime beveik jokių žinių apie lie- tuvių tautas. Matyt svetimtaučiams lig tam laikui mažai jos te- buvo pažįstamos. Evangelijos skelbimas lietuvių kraštuose te- prasideda nuo pabaigos dešimto amžiaus, kada jau artimieji lie- tuvių tautų kaimynai, vokiečiai ir normanai, buvo tapę krikščionys.

Prusai.

Prusai, labiau nusikišę į vakarus, visupirmiausiai susidurė su krikščionių tautomis. 0907 metais atvyko į Prusus krikščionių mokslo garsintu šv. Adalbertas, Pragos arkivyskupas. Prusai, iš- sigirdę apie tikslą jo atvykimo, liepė šv. Adalbertui tuojau išeiti iš savo krašto. Kelioms dienoms praslinkus, atrado jie vėl šv. Adalbertą šventojoje girioje, į kurią skaudžiausiai buvo užginta įžengti svetimtaučiams, ir užmušė jį tenai. Lenkų karalius Boles- lovas I atpirko nuo prusų šventojo kankinio kuną ir iškilmingai jį palaidojo Gniezne. XI amžiuje kankintinio mirtį atrado Pru- suose kitas Evangelijos skelbėjas šv. Brunonas. Baigiantis de- šimtam ir užstojant vienuoliktam amžiui garsino Evangeliją Bal- tosios jurės pakraščiuose misionoriai iš Švedijos ir Danijos, bet kokios buvo to jų apsakinėjimo pasekmės, apie tai nieko nemini to laiko raštai. Laimingesnis už pirmuosius Evangelijos skelbėjus Prusuose buvo Kristionas, cistersų vienuolis. XIII amžiaus pra- džioje pavyko jam atvesti prie krikščionių tikėjimo du prusų kunigaikščiu ir sutaisyti iš prusų pirmąją krikščionių draugiją. Kristionas buvo pašvęstas pirmuoju prusų vyskupu (1215), bet ir jo darbas neturėjo ilgos tvermės.

— 128 —

Plėtimąsi krikščionių tikėjimo pas prusus labai trukdė jų karai su mozurais. Prusai, kovodami su savo kaiminais-mo- zurais, griovė katalikų bažnyčias, žudė kunigus. Apsigynimui "nuo prusų užpuldinėjimų Kristionas paskelbė Vokiečiuose kryžiaus karą prieš prusus ir įstatė 1224 m. Mozuruose Dobryniaus Brolių draugiją, bet Dobryniaus brolija visa išgaišo karuose su prusais. Mozurų kunigaikštis Konradas, nebeįsigalėdamas patsai gintis nuo prusų, 1228 m. parsikvietė iš Palestynos vienuolių ricierių drau- giją, įsteigtą vokiečių kovai su turkais, ir atidavė jai Kulmijos žemę. Kryžiuočiai (taip praminti nuo juodo kryžiaus, išsiuto ant jų apsiaustų) įsisiatė pavestame sau krašte tvirtų pilių ir pradėjo smarkų karą su prusais. Prusai, kad ir narsiai gynėsi, bet sunku jiems buvo ištesėti kovoje su priešininku, geriau apsiginklavusiu ir turinčiu didesnį įpratimą į karo amatą. Beto kryžiuočius šelpė Vakarinės Europos krikščionys. Kovodami per 53 metus kryžiuočiai užkariavo prusų tautas ir jų žemėse įkurė tvirtą savo valstybę. Tie prusai, kurie nepragaišo karuose, arba persikėlė į Lietuvą arba susiliejo su vokiečiais.

Kaip ordino buvo vedamas tas karas, matyti iš vyskupo Kri- stiono skundos papai, kurioje jisai kaltina ordiną, kad del ordino prispaudimo vietiniai gyventojai šalinąsi nuo krikščionių tikėjimo, daugelis atsimetą nuo priimto tikėjimo. Papos įsakydavo ordinui neskriauti Prusijos gyventojų, bet tie įsakymai, matyti, nedaug ką tepadėjo.

Užimdami Prusų kraštą, ricieriai pradžioje palikdavo vietiniems gyven- tojams liuosybę ir jų žemės, sau pasiimdami tikt dalį žemės ir krašto val- dymą. Bet kelis kartus atsikartojusieji prusų sukilimai davė progą ordinui skaudžiau elgties su prusais. Kokie buvo santykiai tarp ordino ir užkariautų krašto gyventojų, matyti iš sutarties, kurią papos pasiuntinys padarė tarp prusų ir ordino ricierių (1249). Priėmusieji krikštą Prusijos gyventojai skundėsi: papų Innocento III, Honoriaus III, Gregoriaus IX, Innocento IV esą nutarta, kad pašauktieji į Dievo sunų liuosybę teturį buti Kristaus ir Romos bažnyčios pavaldiniais, ordinas gi, elgdamasis priešingai tiems nutarimams, tokias už- dėjęs Prusijos gyventojams sunkenybes, jog kiti pagonys vengią priimti naują tikėjimą. Ordinas į tai atsako suteikęs prusams teisę įgyti turtus, daryti testamentu palikimus ir kitas pilietiškas teises. Papos pasiuntiniui tarpinin- kaujant ordinas prižadėjo neatiminėti iš naujai įtikėjusių Prusijos gyventojų jų turtų, prusai gi iš savo pusės atsižadėjo mirusiųjų kunų deginimo ir kitų pagoniškų apeigų, prižadėjo pačių sau už pinigus nepirkinėti ir savo dukterų nepardavinėti, vaikų neužmušinėti ir jų neišmetinėti, pastatyti pažussų i ir prie jų kunigus laikyti, sutarčių su pagonimis nedaryti.

— 129 —

Livonija.

Vokiečiai pradėjo lankytis Padauguviuose XII amžiuje (1163). Ikskiulėje ant augšto Dauguvos kranto įsitaisė jie savo prekių sankrovą, jai ginti pasistatė pilį, į kurią netrukus atvyko ir mi- sionorių skelbtu pagonims Evangelijos. Pirmuoju tokiu misio- noriu čionai buvo ramaus budo augustinionas Meinhardas, at- siųstas Bremos arkivyskupo. Keletas vietinių. kunigaikščių pri- ėmė krikščionių tikėjimą. Meinhardas buvo pašvęstas Livonijos vyskupu ir pastatė Ikskiulėje pirmąją krikščionių bažnyčią. Ma- loniu elgimuosi su vietiniais gyventojais primanė jisai įgyti jų pasitikėjimą, ir daugiau jų buvo bepradedą krikštytis. Bet mirus Meinhardui pasibaigė sutartis lyvų ir latvių su krikščionimis. Naujas Livonijos vyskupas Bertoldas pradžioje mėgino malo- numu patraukti pagonis prie krikšto, bet lyvai, kurie veidmainingai tebuvo priėmę krikščionių tikėjimą, matydami vokiečių susilpnė- jimą, išžudė net savo tautiečius, kurie buvo priėmę krikščionių tikėjimą. Bertoldas pažinęs lyvų vylių, parsikvietė iš Vokiečių kryžiaus kariuomenę, kovoje nuveikė lyvus, bet ir patsai atrado mirtį. Nuveikti lyvai norėdami, kad vokiečių kariuomenė kuogrei- čiausiai išsidangintu nuo jų, tam kartui prisiėmė krikščionių ku- nigus ir leidė save apkrikštyti, bet kaip tiktai ji išplaukė atgal, tuojau sugrįžo į pagonystę ir-rengėsi visus vokiečius išginti iš savo krašto. Tokiose sąlygose Livonijos vyskupu buvo paskirtas Albertas, Bremos kanauninkas. Rengdamasis į savo vyskupiją, jisai pirma aplankė vokiečių kunigaikščius ir vyskupus ir išprašė nuo jų pagalbos kariuomenę, su kuria ir atplaukė į Livoniją. Ne- toli juros ant Dauguvos krašto įsteigė miestą Rygą, krikščionių tikėjimui ginti Livonijoje įkurė Kristaus kareivių broliją (1202). Jos sąnariai įgijo Kalavijuočių vardą nuo